Vienas iš ryškiausių Lietuvos klimato bruožų – kontrastingi metų laikai. Vasarą tikimės šiltų, giedrų orų ir kartas nuo karto įspūdingų audrų, o žiemą – sniego pusnių ir šalčių. 2019–2020 m. buvusi žiema mums neatnešė nei vieno, nei kito, tačiau viršijo šilumos rekordus. O 2020–2021 m. žiema dosniau sniegu apdovanojusi sausio pradžioje bei leidusi prisiminti tikrą žieminį šaltuką. Tuomet atrodė, kad tokios oro temperatūros jau seniai neregėjo Lietuva. Taigi, pažvelkime kokie šalčiai ir speigai buvo fiksuoti Lietuvoje nuo 1951 m. iki 2020 m. pagal 18 meteorologijos stočių (MS).

Pirmiausiai reikėtų pažymėti termino „speigas“ reikšmę. Pagal oficialius kriterijus šiuo metu Lietuvoje speigas fiksuojamas tuomet, kai minimali oro temperatūra nukrenta iki -30 °C ir žemiau. Jei temperatūra aukštesnė nei -30 °C, to speigu vadinti negalima, o turėtų būti vadinama „šalčiu“. Dar vienas terminas, kuris kartais gali klaidinti, yra „šalna“ – oro ar dirvožemio paviršiaus temperatūros nukritimas žemiau 0 °C aktyviosios augalų vegetacijos metu (kai vidutinė oro temperatūra viršija 10 °C). Skirtingose valstybėse šie terminai gali skirtis, kadangi nevienodas klimatas nulemia ne tik tam tikrų reiškinių pasikartojimo dažnumą, tačiau ir reiškinio poveikį žemės ūkiui, infrastruktūrai ir kt. Be to, svarbu paminėti, kad šalčio žala neturėtų būti siejama tik su temperatūros reikšme, tačiau ir jos trukme. Jeigu šalčiai trunka kelias naktis, oro temperatūra dienos metu ryškiai nepakyla, tai poveikis bus stipresnis nei vienkartinė ekstremali temperatūra.

Vidutiniškai (SKN, 1991–2020 m. vidurkis) žiemos (gruodis–sausis) oro temperatūros vidurkis yra -2,2 °C. Šalčiausias žiemos mėnuo yra sausis (SKN -2,9 °C). Kitų žiemos mėnesių vasario ir gruodžio vidutinė oro temperatūra yra atitinkamai -2,5 °C ir -1,1 °C.

Vertinant visas žiemas nuo 1951 m. pab. iki 2020 m., iš visų 69-ių žiemų trečdalį (22 žiemos, 32 %) nors vienoje MS oras buvo atšalęs bent iki -30 °C. Daugiau nei pusėje MS speigas fiksuotas vos 4 iš 69 žiemų.

1955–1956 m. žiemą visose MS oro temperatūra buvo nukritusi iki 30 °C ir žemiau. Daugelyje stočių šią žiemą fiksuotas rekordinis dienų su speigu skaičius: Varėnoje net 9 dienas (nors ir ne iš eilės einančias), Ukmergėje ir Utenoje po 5 dienas, o kitose mažiau. Taip pat ši žiema išskirtinė tuo, kad jos metu speigas fiksuotas ir Nidoje bei Klaipėdoje, ir tai vieninteliai atvejai šiose stotyse. 1955–1956 m. žiema išskirtinė ir tuo, kad jos metu užfiksuota absoliučiai žemiausia oro temperatūra Lietuvoje ir pagerintas prieš tai išmatuotas rekordas. Jei jau atrodo, kad -30 °C yra labai didelis šaltis, reikėtų paminėti, kad Lietuvoje kelis kartus užfiksuota ir žemesnė nei -40 °C temperatūra. Absoliutus visos Lietuvos minimalios oro temperatūros rekordas priklauso Utenai – 1956 m. vasario 1 d. temperatūra nukrito iki -42,9 °C. Taip pat tų pačių metų vasario 8 d. Utenoje termometro stulpelis dar kartą kirto -40 °C ribą ir pasiekė -40,9 °C, o tą pačią dieną Varėnoje siekė -40,2 °C. Prieš tai žemesnė nei 40 °C temperatūra fiksuota tik Varėnoje -40,5 °C (1940-01-25).

Kita šalta žiema su speigu buvo 1986–1987 m., kai tik Nidoje, Klaipėdoje, Šilutėje, Dotnuvoje ir Kaune termometro stulpelis nenukrito iki -30 °C. Tąsyk Utenoje ir Varėnoje speigas fiksuotas atitinkamai 5 ir 6 dienas, o kitose – iki 4 dienų.

Paskutinį kartą -30 °C ar žemesnė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2011–2012 m. žiemą, kai Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Varėnoje 2012 m. vasario 2, 4 ir 5 d. oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Tuomet šalčiausia buvo Ukmergėje (-31,3 °C) bei Varėnoje (-30,9 °C).

Atrodytų, kad -25 °C šaltis ne tiek ir daug skiriasi nuo -30 °C speigo, tačiau jis jau nėra toks retas reiškinys, ir 50 iš 69 žiemų -25 °C ir žemesnė temperatūra fiksuota bent vienoje MS. Bent pusėje Lietuvos -25 °C riba peržengta 20 žiemų.

Erdviniu požiūriu, šalčių ir speigų pasikartojimas priklauso nuo vietovės. Daugiausiai žiemų 1951–2020 m. laikotarpiu bent vieną dieną speigo sulaukė Šiaurės Rytų, Rytų ir Pietvakarių Lietuvoje. Vakarų Lietuvoje pasitaikė pavienės žiemos su -30 °C šaltuku.

Dūkštas, nors ir labiausiai pasižymi žemyninio klimato savybėmis, tačiau speiguotų orų sulaukė rečiau nei aplinkinės stotys dėl trumpesnės stebėjimų sekos, nes Dūkšte matavimai pradėti nuo 1971 m., Taip pat ir Dotnuvoje stebėjimai pradėt vėliau nei kitų MS (nuo 1963 m), todėl prieš tai buvę ir šaltomis žiemosis pasižymėję dešimtmečiai neužfiksuoti ir -30 °C bei -25 °C pasikartojimas mažesnis šiose stotyse.

Kaip ir minėta, -25 °C temperatūra pasitaiko dažniau ir vietomis trečdalį ar net pusę žiemų oras stipriau atšąla. Teritorinis pasiskirstymas išlieka panašus kaip ir speigų- šiaurės rytinė, rytinė ir pietvakarių Lietuva dažniau sulaukia tokių orų nei likusi teritorija.

Klimato pokyčiai Lietuvoje lemia tai, kad labiausiai šylantis sezonas yra žiema. Lietuvoje žiemos temperatūra vidutiniškai pakilo apie 3 °C, tuo tarpu pavasario apie 2,5 °C, o vasaros ir rudens iki 2 °C. Negalima teigti, kad tokie ekstremumai, kaip -30 °C, daugiau nepasikartos. Labiau tikėtina, kad pasikartos, tačiau vis rečiau.

Vis dėlto, abejotina, kad bus pagerintas absoliutaus šalčio rekordas Lietuvoje, kai pastarąjį dešimtmetį gerinami vien tik šilumos rekordai. Tačiau klimato kaita yra susijusi ne tik su oro temperatūros kilimu, bet ir atmosferinės cirkuliacijos pokyčiais, kurie nulemia įvairius orų ekstremumus.

Vis dėlto įdomu, ar dėl klimato kaitos terminą „speigas“ pamiršime, ar dėl besikeičiančių sąlygų teks jį vartoti esant aukštesnei nei -30 °C temperatūrai.

Parengė: klimatologė dr. Viktorija Mačiulytė
(šio straipsnio tekstas pirmą kartą išleistas 2021 m. sausį)