Metai: 2024

Lygiai prieš 12 metų, 2012 m. vasario 2–5 dienos buvo vienos šalčiausių Lietuvos stebėjimų istorijoje. Į šalį ir visą regioną plūstelėjo ypač šalta arktinė oro masė. Tuomet paskutinį kartą mūsų šalies teritorijoje buvo išmatuota <-30 °C oro temperatūra (t. y. stichinis meteorologinis reiškinys – speigas).

Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Varėnoje 2012 m. vasario 2, 4 ir 5 d. oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Šalčiausia buvo Ukmergėje (-31,3 °C) bei Varėnoje (-30,9 °C) (žr. žemėlapyje).

Žemėlapyje – 2012 m. vasario 2–5 d. laikotarpiu išmatuota žemiausia oro temperatūra. Šalia išmatuotos reikšmės nurodyta ir data, kadangi ne visoje šalyje šalčio pikas buvo pasiektas vasario 5-ąją.

Tuomet užfiksuoti net trys iš eilės šalčio rekordai:
❌Vasario 2-ąją Varėnoje šalo iki -30,4 °C, tačiau iki rekordo pritrūko (-32,1 °C, Varėna, 1970-02-02);
✅Vasario 3-ąją Varėnoje temperatūra nukrito iki -29,3 °C;
✅Vasario 4-ąją Varėnoje šalo net iki -30,9 °C;
✅Vasario 5-ąją Ukmergėje fiksuota net -31,3 °C.

Paskutinį kartą dar šalčiau nei prieš 12 metų buvo tik 2003 m. sausį, tuomet žemiau -30 °C nukrito net 7 meteorologijos stotyse (iš 18 pagrindinių), o dar 3 – nedaug trūko iki formalios speigo ribos.

Parengė: meteorologas Gytis Valaika

Nuo vasario 1 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktoriumi laimėjęs konkursą pradeda dirbti inovacijų vadybos specialistas Ričardas Valančiauskas.

„Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas turės plėsti meteorologinių ir hidrologinių duomenų atvėrimą, skatinant verslą ir mokslą jais aktyviau remtis, šviesti visuomenę, didinti jos informuotumą apie prisitaikymą prie klimato kaitos ir ekstremaliųjų reiškinių rizikas“, – sako R. Valančiauską paskyręs į pareigas aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba teikia patikimą meteorologinę ir hidrologinę informaciją, reikalingą Lietuvos nacionalinėms reikmėms ir valstybės tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti, mažinant neigiamą nepalankių hidrometeorologinių sąlygų poveikį aplinkai ir žmogui.

Taip pat rengia rengia meteorologines, hidrologines, jūrines hidrometeorologines, ultravioletinės saulės spinduliuotės ir karščio indekso bei vėjo žvarbumo prognozes, įspėja apie gaivalines nelaimes, stichinius, katastrofinius reiškinius ir staigius orų pokyčius, bendrojo ozono sluoksnio nykimą, paviršinio vandens objektų hidrologinį režimą, orus, klimato kaitą, jo įtaką aplinkai, ūkio veiklai.

„Pagrindinė mano vizija – tarnybos veiklos efektyvumo didinimas, teikiamų paslaugų kokybės bei tikslinių duomenų naudotojų plėtra, ypač skatinant naujų technologijų vystymą ir taikymą hidrometeorologijos srityje. Tam būtini gerai valdomi pokyčiai, užtikrinantys įstaigos tikslų, procesų ir išteklių sustygavimą. Tikiu, kad savo kompetencija ir patirtimi padėsiu tarnybai prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos ir atliepti jai keliamus lūkesčius“, – teigia R. Valančiauskas.

Naujasis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas yra baigęs viešojo administravimo bakalauro ir teisės magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, įgijęs inovacijų vadybos magistro laipsnį ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

Pastaruosius ketverius metus R. Valančiauskas dirbo Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje Inovacijų departamento direktoriumi. Prieš tai darbavosi Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje, Kauno apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamente.

R. Valančiauskas turi daugiau nei 13 metų patirtį inovacijų ir verslo plėtros skatinimo srityje, yra sukaupęs kompetenciją inovacijų vystymo ir diegimo, inovacijų procesų valdymo klausimais. Jam teko atstovauti Lietuvai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), Europos Komisijoje, Europos kosmoso agentūroje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) ir kt. 2018 m. jis pirmininkavo Europos inovacijų agentūrų tinklui TAFTIE.

Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): aplinkos ministras Simonas Gentvilas, naujasis LHMT direktorius Ričardas Valančiauskas, LHMT laikinoji vadovė Vida Ralienė ir viceministras Kęstutis Šetkus.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas skiriamas 5 metų kadencijai su galimybe ją pratęsti dar 5 metams.

Parengė: Aplinkos ministerija

Lygiai prieš 68 metus šaltis Lietuvoje pasiekė visų laikų žemiausią reikšmę. Visoje šalyje 1956 m. tiek sausio 31, tiek vasario 1 d. naktimis minimali oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Abi naktys (viena po kitos) buvo rekordiškai šaltos: viena tapo rekordiškai šalčiausia sausio mėnesio naktimi, kita – vasario. Net sausio 31-osios dieną oras (kad ir kaip keistai beskambėtų) sušilo vos iki 24–30 laipsnių šalčio. Po tokios labai šaltos dienos stojo pati šalčiausia Lietuvos matavimų istorijoje naktis. Utenoje buvo išmatuotas visų laikų Lietuvos šalčio rekordas, -42,9 °C (žr. žemėlapyje).

Sausio 31-osios paros vidutinė oro temperatūra Lietuvoje siekė -31,0 °C, o vasario 1-osios -28,2 °C (žr. lentelėje). Lyginant su šių laikų (1991–2020 m.) klimatinėmis sąlygomis, buvo susidarę, atitinkamai, net 27,6 ir 25,1 laipsnio neigiamos anomalijos. Tokių ekstremaliai šaltų orų kaltininkas – galingas anticiklonas, kurio pietrytinėje dalyje buvo labai šaltos oro masės branduolys.

Toks speigas daugeliui žmonių turėjo būti įsimintinas, nes dar tų pačių 1956 metų sausio viduryje ir savaitę prieš speigą buvo atodrėkis (vyravo teigiama oro temperatūra). Sąlygos priminė panašias į esančias pastarosiomis dienomis. Po tokio šilto laikotarpio šalį tiesiog užgriuvo neregėti šalčiai. Vėliau, po rekordiškai šaltos mėnesių sandūros, vasario 2–5 dienomis šaltis truputį atslūgo (vidutinė paros oro temperatūra siekė apie -15 °C), tačiau po keleto dienų, vasario 8-osios naktį, vėl paspaudė ekstremaliai didelis šaltis. Utenos meteorologijos stotyje buvo išmatuota net -40,9 °C, o Varėnos MS – net -40,2 °C.

FAKTAS: paskutinį kartą -30 °C ar žemesnė oro temperatūra Lietuvoje (bet ne visoje šalies teritorijoje) buvo fiksuota lygiai prieš 12 metų – 2012 m. vasario 2, 4, 5, 6 dienomis. Nuo to laiko <-30 laipsnių šaltis Lietuvoje nebepasitaikė. Analizuojant praeities duomenis gana akivaizdu, dėl sparčios klimato kaitos speigų (<-30 °C) tikimybė Lietuvoje ženkliai sumenko (tačiau neišnyko).

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Visi esam girdėję liaudiškų orų spėjimų. Dalis jų nukreipti į netolimą ateitį, tokie kaip šie, žiemiškieji: jei naktį šerkšnas, diena bus graži; varnos medžių viršūnėse pranašauja didelį šaltį; Saulė su „ausimis“– prieš šaltį; varnos rėkia prieš pūgą ir t.t. Yra ir nukreiptų į tolimesnę ateitį, pavyzdžiui: per Martyną (lapkričio 11 d. ) teška, per Kalėdas braška arba Martynas kala, Kalėda ardo; per Kalėdas šalta, per Velykas balta; sausis šaltas, liepą bus karšta; jei vasarį nuolat laikosi šalčiai, bus karšta vasara ir t. t.

Vienas iš plačiai žinomų spėjimų, paplitusių ne tik Lietuvoje, yra žiemos pabaigos „prognozavimas“ pagal viduržiemio (sausio 25 d.) orus, tiksliau – pagal Barsuko elgesį šią dieną. Ir čia kyla klausimas net apie patį spėjimą. Štai, etnologas dr. Libertas Klimka sako: „Savo oloje prabunda Barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, Barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas“. Tačiau Suvalkijoje tikima, kad jei tą dieną šviečia Saulė, išlenda Barsukas iš urvo, pamato savo šešėlį, išsigąsta ir neria atgal į urvą miegoti – bus ilga žiema. Na, o jei apsiniaukę, išeina pasivaikščioti, miegai išsilaksto ir nebegrįžta į guolį – greitai ateis pavasaris.

Analogiškas prietaras gajus JAV ir Kanadoje, tik čia pasikliaunama švilpiku – barsukai šiame žemyne negyvena. Beje, švilpikas iš urvelio išlenda ne sausio 25 d., bet vasario 2 d. ir ši diena JAV vadinama Švilpiko diena. Švilpikui suteiktas Phil (lietuviškai – Filo) vardas, o pats spėjimas artimesnis suvalkietiškajam: jei vasario 2 dieną iš urvo išlindęs švilpikas pamato savo paties šešėlį, grįžta snausti toliau – tai reiškia, kad žiema truks dar šešias savaites. Jei gyvūnas nemato savo šešėlio, negrįžta į urvą – tuomet laukia šiltesni, tarsi ankstyvą pavasarį, orai. Pensilvanijoje ceremonija vyksta ankstyvą vasario antrosios rytą, tik pakilus Saulei, apie pusę aštuonių. Frakais ir cilindrinėmis skrybėlėmis pasipuošę vyrai švilpiko prognozuojamus orus stebi nuo 1886-ųjų. Tiesa, amerikiečių švilpiko prognozės tikslumas siekia tik 45 proc.

Ką gi, grįžkime į Lietuvą, ir tegul kalba faktai – pažiūrėkime, kuris spėjimas arčiau teisybės. Sąlyginai juos pavadinkim Etnologo (E) ir Suvalkietiškuoju (S). Priminsime, kad žiema prasideda, kai pastovi vidutinė paros oro temperatūra nukrenta žemiau 0 °C, o baigiasi, kai oro temperatūra pakyla ir laikosi virš 0 °C. Sutarsim, kad oro temperatūrai pakilus virš nulio iki vasario 20 d. laikysime, kad žiema baigėsi anksti.

Pradžiai paimkime paskutinę „tikrą“ žiemą, 1995–1996 m., kai žiema prasidėjo lapkričio viduryje (pajūryje gruodžio pradžioje), nebuvo atlydžių, buvo daug sniego, nutirpusio tik balandžio mėnesį, ir žiema pasibaigė kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Paėmėme tris meteorologijos stotis, kuriose matuojama Saulės spindėjimo trukmė ir kurios reprezentuoja Lietuvos rytinę ir centrinę dalis bei pajūrį: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Štai kiek laiko švietė Saulė 1996 m. sausio 25 d. ir kada tais metais baigėsi žiema:

Taigi 1996 m. viduržiemis buvo saulėtas visoje Lietuvoje, o žiema tęsėsi gana ilgai – pasitvirtino suvalkietiškasis spėjimas.

Kitą įsimintinai šiltą žiemą (2019–2020 m.) įvertinti sudėtingiau, nes meteorologinė žiema taip ir neprasidėjo. O kas neprasideda, tas negali ir pasibaigti. Tiesa, 2020 m. sausio 25-ąją didžiojoje šalies dalyje buvo apsiniaukę, tačiau pasitaikė pragiedrulių.

Pabandykime peržvelgti į 1991–2023 m. laikotarpio viduržiemius vienoje vidurio Lietuvos dalį atspindinčioje Kauno meteorologijos stotyje. Darome prielaidą, kad jei Saulė švietė ilgiau nei 1 valandą, Barsukas išlindo būtent jai šviečiant ir pamatė savo šešėlį.

Taigi, abiejų metodų tikslumas artimas 50 % ir todėl tai iš esmės tolygu paprasčiausiam spėliojimui. Tačiau XXI amžiuje E metodo tikslumas nuo 45 % išaugo iki 57 %.

Gali būti, kad tokį rezultatą lemia sparti klimato kaita – iš senų žmonių girdime, kad žiemos būdavusios gilios ir šaltos, o žiemą šaltos dienos dažniau būna saulėtos – didesnė tikimybė, kad ir viduržiemį dažniau šviesdavo Saulė nei būdavo apsiniaukę.

O gal turėtume visai kitokius rezultatus, jei būtų tiksliau apibrėžtas pats barsuko stebėjimo procesas – neturime ne tik vieno Barsuko „sinoptiko“ ir kompetentingos stebėjimo komisijos (kaip yra Pensilvanijoje), bet ir tikslaus laiko, kada Barsukas atsibunda ir išlenda iš savo urvo. Gali būti, kad 2000, 2002, 2004 ar kitais metais, kai Saulės spindėjimo trukmė buvo trumpesnė, Barsukas išlindo tada, kai dangus buvo apsiniaukęs… Pažiūrėsime, kaipgi bus šiais metais.

Remiantis Europos vidutinės trukmės orų prognozių centro duomenimis, prognozuojama jog vasario mėnesio oro temperatūra turėtų būti 1,5 °C aukštesnė nei vidutinė daugiametė šio mėnesio oro temperatūra, kuri yra -2,5 °C, o kritulių kiekis net iki 50 % didesnis už daugiametę normą (43 mm). Du kartus per savaitę atnaujinamas ilgalaikes prognozes galite rasti čia.

Parengė: Klimato ir tyrimų skyriaus vyriausioji specialistė Zina Kitrienė
Pirmą kartą šis tekstas išleistas 2021 m. sausį (skaičiavimai atnaujinti 2024 m. sausį)

Sekmadienį buvo minima pasaulinė sniego diena, tad šia proga tekstas apie tai kaip vyksta sniego dangos storio matavimai mūsų šalies meteorologijos stotyse.

RANKINIS SNIEGO DANGOS MATAVIMAS
Rankinius sniego dangos storio matavimus atlieka stebėtojas nustatytu laiku (2 arba 4 kartus per parą) sugraduotomis matavimo liniuotėmis, įrengiamomis šaltuoju metų laikotarpiu meteorologinių stebėjimų aikštelėje 3 taškuose, remiantis Pasaulinės meteorologijos organizacijos reikalavimais. Jos išdėstomos lygiakraščiu trikampiu, kurio viena kraštinė lygi 10 metrų. Matavimų rezultatas išvedamas suvidurkinant tris matavimų reikšmes. Taip pagerinamas rezultato tikslumas, nes esant pusnims, nupustymams jis geriau atspindi esamą situaciją. Tačiau rankiniuose matavimuose neišvengiamas žmogaus subjektyvumo faktorius (apvalinimas, pusnys atrodo didelės ir pan.) ir žmogiškosios klaidos faktorius (neteisingai nuskaitė skalę, perdavė klaidingą reikšmę).

AUTOMATINIS SNIEGO DANGOS MATAVIMAS
Automatiniai sniego dangos storio matavimai atliekami automatiniais lazeriniais sniego jutikliais, įrengtais meteorologinių stebėjimų aikštelėje, tačiau matavimas vykdomas tik vienoje pastovioje vietoje, siaurame plote. Dėl užpustymų, nupustymų ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, lazerį veikiančių kitų atspindžių, tokių kaip ledo sluoksnis ant sniego dangos ir kt. matavimai gali neatspindėti realios situacijos. Tačiau tai atstoja nepertraukiamai, kalibruotu prietaisu vykdomas registravimas, sumažėjęs žmogiškojo subjektyvumo ir žmogiškosios klaidos faktorius.

Taigi, abu sniego dangos storio matavimo būdai turi savų pliusų ir minusų.

Primename, kad mūsų svetainėje galite rasti sniego dangos storio reikšmes, kurios buvo išmatuotos per paskutinę valandą automatinėse meteorologijos stotyse (lazeriniu sniego jutikliu). Pateikiama informacija iš 27 Lietuvos vietovių. Kas valandą atsinaujinantį žemėlapį rasite čia.

Nuotraukose – rankinė matuoklė Varėnos MS ir automatinis–lazerinis matavimo jutiklis

Vienas iš ryškiausių Lietuvos klimato bruožų – kontrastingi metų laikai. Vasarą tikimės šiltų, giedrų orų ir kartas nuo karto įspūdingų audrų, o žiemą – sniego pusnių ir šalčių. 2019–2020 m. buvusi žiema mums neatnešė nei vieno, nei kito, tačiau viršijo šilumos rekordus. O 2020–2021 m. žiema dosniau sniegu apdovanojusi sausio pradžioje bei leidusi prisiminti tikrą žieminį šaltuką. Tuomet atrodė, kad tokios oro temperatūros jau seniai neregėjo Lietuva. Taigi, pažvelkime kokie šalčiai ir speigai buvo fiksuoti Lietuvoje nuo 1951 m. iki 2020 m. pagal 18 meteorologijos stočių (MS).

Pirmiausiai reikėtų pažymėti termino „speigas“ reikšmę. Pagal oficialius kriterijus šiuo metu Lietuvoje speigas fiksuojamas tuomet, kai minimali oro temperatūra nukrenta iki -30 °C ir žemiau. Jei temperatūra aukštesnė nei -30 °C, to speigu vadinti negalima, o turėtų būti vadinama „šalčiu“. Dar vienas terminas, kuris kartais gali klaidinti, yra „šalna“ – oro ar dirvožemio paviršiaus temperatūros nukritimas žemiau 0 °C aktyviosios augalų vegetacijos metu (kai vidutinė oro temperatūra viršija 10 °C). Skirtingose valstybėse šie terminai gali skirtis, kadangi nevienodas klimatas nulemia ne tik tam tikrų reiškinių pasikartojimo dažnumą, tačiau ir reiškinio poveikį žemės ūkiui, infrastruktūrai ir kt. Be to, svarbu paminėti, kad šalčio žala neturėtų būti siejama tik su temperatūros reikšme, tačiau ir jos trukme. Jeigu šalčiai trunka kelias naktis, oro temperatūra dienos metu ryškiai nepakyla, tai poveikis bus stipresnis nei vienkartinė ekstremali temperatūra.

Vidutiniškai (SKN, 1991–2020 m. vidurkis) žiemos (gruodis–sausis) oro temperatūros vidurkis yra -2,2 °C. Šalčiausias žiemos mėnuo yra sausis (SKN -2,9 °C). Kitų žiemos mėnesių vasario ir gruodžio vidutinė oro temperatūra yra atitinkamai -2,5 °C ir -1,1 °C.

Vertinant visas žiemas nuo 1951 m. pab. iki 2020 m., iš visų 69-ių žiemų trečdalį (22 žiemos, 32 %) nors vienoje MS oras buvo atšalęs bent iki -30 °C. Daugiau nei pusėje MS speigas fiksuotas vos 4 iš 69 žiemų.

1955–1956 m. žiemą visose MS oro temperatūra buvo nukritusi iki 30 °C ir žemiau. Daugelyje stočių šią žiemą fiksuotas rekordinis dienų su speigu skaičius: Varėnoje net 9 dienas (nors ir ne iš eilės einančias), Ukmergėje ir Utenoje po 5 dienas, o kitose mažiau. Taip pat ši žiema išskirtinė tuo, kad jos metu speigas fiksuotas ir Nidoje bei Klaipėdoje, ir tai vieninteliai atvejai šiose stotyse. 1955–1956 m. žiema išskirtinė ir tuo, kad jos metu užfiksuota absoliučiai žemiausia oro temperatūra Lietuvoje ir pagerintas prieš tai išmatuotas rekordas. Jei jau atrodo, kad -30 °C yra labai didelis šaltis, reikėtų paminėti, kad Lietuvoje kelis kartus užfiksuota ir žemesnė nei -40 °C temperatūra. Absoliutus visos Lietuvos minimalios oro temperatūros rekordas priklauso Utenai – 1956 m. vasario 1 d. temperatūra nukrito iki -42,9 °C. Taip pat tų pačių metų vasario 8 d. Utenoje termometro stulpelis dar kartą kirto -40 °C ribą ir pasiekė -40,9 °C, o tą pačią dieną Varėnoje siekė -40,2 °C. Prieš tai žemesnė nei 40 °C temperatūra fiksuota tik Varėnoje -40,5 °C (1940-01-25).

Kita šalta žiema su speigu buvo 1986–1987 m., kai tik Nidoje, Klaipėdoje, Šilutėje, Dotnuvoje ir Kaune termometro stulpelis nenukrito iki -30 °C. Tąsyk Utenoje ir Varėnoje speigas fiksuotas atitinkamai 5 ir 6 dienas, o kitose – iki 4 dienų.

Paskutinį kartą -30 °C ar žemesnė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2011–2012 m. žiemą, kai Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Varėnoje 2012 m. vasario 2, 4 ir 5 d. oro temperatūra nukrito žemiau -30 °C. Tuomet šalčiausia buvo Ukmergėje (-31,3 °C) bei Varėnoje (-30,9 °C).

Atrodytų, kad -25 °C šaltis ne tiek ir daug skiriasi nuo -30 °C speigo, tačiau jis jau nėra toks retas reiškinys, ir 50 iš 69 žiemų -25 °C ir žemesnė temperatūra fiksuota bent vienoje MS. Bent pusėje Lietuvos -25 °C riba peržengta 20 žiemų.

Erdviniu požiūriu, šalčių ir speigų pasikartojimas priklauso nuo vietovės. Daugiausiai žiemų 1951–2020 m. laikotarpiu bent vieną dieną speigo sulaukė Šiaurės Rytų, Rytų ir Pietvakarių Lietuvoje. Vakarų Lietuvoje pasitaikė pavienės žiemos su -30 °C šaltuku.

Dūkštas, nors ir labiausiai pasižymi žemyninio klimato savybėmis, tačiau speiguotų orų sulaukė rečiau nei aplinkinės stotys dėl trumpesnės stebėjimų sekos, nes Dūkšte matavimai pradėti nuo 1971 m., Taip pat ir Dotnuvoje stebėjimai pradėt vėliau nei kitų MS (nuo 1963 m), todėl prieš tai buvę ir šaltomis žiemosis pasižymėję dešimtmečiai neužfiksuoti ir -30 °C bei -25 °C pasikartojimas mažesnis šiose stotyse.

Kaip ir minėta, -25 °C temperatūra pasitaiko dažniau ir vietomis trečdalį ar net pusę žiemų oras stipriau atšąla. Teritorinis pasiskirstymas išlieka panašus kaip ir speigų- šiaurės rytinė, rytinė ir pietvakarių Lietuva dažniau sulaukia tokių orų nei likusi teritorija.

Klimato pokyčiai Lietuvoje lemia tai, kad labiausiai šylantis sezonas yra žiema. Lietuvoje žiemos temperatūra vidutiniškai pakilo apie 3 °C, tuo tarpu pavasario apie 2,5 °C, o vasaros ir rudens iki 2 °C. Negalima teigti, kad tokie ekstremumai, kaip -30 °C, daugiau nepasikartos. Labiau tikėtina, kad pasikartos, tačiau vis rečiau.

Vis dėlto, abejotina, kad bus pagerintas absoliutaus šalčio rekordas Lietuvoje, kai pastarąjį dešimtmetį gerinami vien tik šilumos rekordai. Tačiau klimato kaita yra susijusi ne tik su oro temperatūros kilimu, bet ir atmosferinės cirkuliacijos pokyčiais, kurie nulemia įvairius orų ekstremumus.

Vis dėlto įdomu, ar dėl klimato kaitos terminą „speigas“ pamiršime, ar dėl besikeičiančių sąlygų teks jį vartoti esant aukštesnei nei -30 °C temperatūrai.

Parengė: klimatologė dr. Viktorija Mačiulytė
(šio straipsnio tekstas pirmą kartą išleistas 2021 m. sausį)