Šiais laikais žiemomis vis dažniau oro temperatūrai svyruojant apie 0 °C ir vis rečiau susidarant pastoviai sniego dangai dirvožemiai įšąla arba negiliai, arba tik trumpam laikotarpiui, arba esant dažniems atšilimams susisluoksniuoja – po įšalusiu sluoksniu randamas atitirpęs dirvožemis, o dar giliau – vėl įšalęs sluoksnis.

Dirvožemio įšalas turi didelę reikšmę daugelyje sričių tiek žmonių gyvenime, tiek gamtoje. Šiuolaikines technologijas naudojantis statybos sektorius kartais ir toliau išlieka priklausomas nuo orų sąlygų – įšalęs dirvožemis trukdo inžinerinių tinklų tiesimo darbams. Žemės ūkyje kompleksinės sąlygos (oro ir dirvožemio temperatūra, sniego dangos storis bei dirvožemio įšalimo gylis) itin svarbios žieminėms kultūroms – stiprus ir gilus įšalas esant plonai sniego dangai gali nulemti pasėlių iššalimą, o stora sniego danga, susidariusi dar nespėjus įšalti dirvožemiui, dažniausiai yra iššuntančių pasėlių priežastis. Idealiausios sąlygos žieminėms kultūroms yra palengva šąlantys orai, leidžiantys „užmigti“ pasėliams ir formuotis dirvožemio įšalui bei tolygiai storėjanti sniego danga, žiemos metu miegančius augalus sauganti nuo staigių šalčio įsiveržimų. Dirvožemio įšalimo gylio duomenys taip pat svarbūs prognozuojant pavasario potvynius.

Kaip atliekami dirvožemio įšalimo gylio matavimai?
Dirvožemio įšalimo gylio matavimai yra vieni tų, kurie Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių iki šiol atliekami žmogaus (stebėtojo), o ne automatinių prietaisų. Dirvožemio įšalimo gylio matavimai vykdomi meteorologinių stebėjimų aikštelėje pašalomačiu. Šį darbo įrankį sudaro distiliuoto vandens pripildyta giluminė žarnelė, kuri specialiame apsauginiame vamzdelyje yra įleidžiama į dirvožemį iki 160 cm gylio. Guminė žarnelė iš abiejų galų gerai užkemšama, į jos vidų per visą ilgį įleidžiamas ir ištempiamas kaproninis siūlas su mazgais, pripildoma distiliuoto vandens, tad ledas, sušalęs su šiuo siūlu net jei iš viršaus ir atitirpsta, išlieka nepajudėjęs. Iš išorės ant žarnelės kas 1 centimetrą yra pažymėta skalė. Dirvožemio įšalimo gylis nustatomas ištraukus pašalomačio žarnelę ir apčiuopiant ledo stulpelį. Iš skalės ant guminės žarnelės, 1 cm tikslumu, nustatomas įšalimo gylis. Matavimai atliekami vieną kartą per parą, 8 val. ryto Lietuvos laiku.

Pašalomatis. Varėnos meteorologijos stoties vyr. stebėtojos Neringos Krisiulevičienės nuotrauka.

Kokia šios žiemos situacija?
2024 m. gruodis ir 2025 m. sausis pasižymėjo labai šiltais orais. Per keletą pasitaikiusių šaltesnių dienų įšalas siekė tik iki keleto centimetrų, tačiau vėl atšilus įšalas atitirpdavo. Ir tik maždaug nuo vasario 8–9 d. įsivyravo palankūs orai dirvožemio įšalui formuotis – besniegės (arba su plona sniego danga), sausos ir šaltos naktys. Remiantis vasario 17-osios ryto duomenimis, dirvožemiai daug kur įšalo iki 10–25 cm, o Varėnos, Vilniaus ir Biržų apylinkėse – atitinkamai iki 27–28 cm. Kadangi ir toliau vyraus žiemiški orai, todėl ateinančiomis dienomis įšalo sluoksnis dar šiek tiek pastorės.

Žemėlapyje – 2025 m. vasario 17 d. ryte išmatuotas dirvožemio įšalimo gylis, centimetrais. Spalvomis pateikiama informacija yra apytikslė, o nurodytos reikšmės – tikslios (išmatuota pašalomačiu meteorologijos stotyse).

Kokie yra Lietuvoje užfiksuoto įšalo rekordai?
Vidutiniškai per žiemą dirvožemiai Lietuvoje įšąla iki 30–60 cm, kai kada įšalas siekia 80–90 cm sunkiuose dirvožemiuose, o lengvuose gali įšalti iki 100–130 cm ir giliau. Didžiausias Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis išmatuotas Dusetose 1966 m. ir siekė 146 cm. Vis dėlto, pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko žiemų, kai įšalas būna trumpalaikis ir negilus.

Kur galima rasti istorinius įšalo duomenis?
Visa sukaupta informacija saugoma Tarnybos archyvuose, naudojama klimato tyrimams, o trumpa kiekvieno dešimtadienio dirvožemio įšalimo gylio analizė šaltuoju sezonu skelbiama dešimtadienio hidrometeorologinių sąlygų apžvalgose. Naujausius 2005–2023 m. laikotarpio kasdienius įšalo duomenis galite rasti meteo.lt svetainėje. Taip pat nemažai informacijos apie vidutinę dirvožemio temperatūrą ir įšalimo rekordus rasite čia (142–149 psl.).

Parengė: MASS vyriausioji specialistė Justina Kazlauskienė ir KTBS vyriausiasis specialistas Gytis Valaika