1946 m. kovą Kaune kilo viena didžiausių XX a. stichinių nelaimių Lietuvoje – katastrofinio lygio potvynis. Manoma, jog nuskendo daugiau kaip šimtas žmonių, buvo nuplautos kai kurių gyventojų trobos ir pan. Apie Didįjį Kauno potvynį sovietmečiu skelbta tik Kauno spaudoje, o nacionaliniu mastu bandyta nuslėpti katastrofą.

Nors seniau, kai žiemos buvo šaltesnės ir sniegingesnės, potvyniai Kaune (iki kol buvo pastatyta hidroelektrinė) vykdavo reguliariai, tačiau maždaug kas 5 metus įvykdavo ir tokie, kurie pridarydavo daug žalos. Didelius potvynius ties Kaunu lemdavo Nemuno ir Neries santaka, kadangi upės nevienodu metu pavasarį atitirpdavo ir nešdavo ledus. Dėl šios priežasties ties santaka neretai formuodavosi ledo sangrūdos.

Vienas iš tokių išskirtinių atvejų nutiko pokario metais. 1946 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje prasidėjo atlydys ir Nemunas pajudėjo bei ėmė nešti ledus. Vėliau trumpam užšalo ir ledai sustojo ties Vilkija. Ledų sangrūda (kamštis) siekė maždaug 4 km ilgį, o kai kurie ledo luitai – apie 5 metrus.

1946 m. kovo 23 d. vėlyvą vakarą kauniečiai pastebėjo, kad vanduo daugelyje miesto vietų pradėjo kilti. Iš Neries pajudėjo ledai. Kovo 24-osios ankstyvą rytą jie susispaudė ties Nemuno ir Neries santaka, o neturėdama kur tekėti Neris pasuko link Vilijampolės, todėl labai greitai ėmė semti gyventojų trobas. Kovo 25 d. vanduo pasiekė S. Daukanto gatvę, Vienybės aikštę. Ledo lytys buvo atneštos iki Maironio ir K. Donelaičio gatvių, pasiekė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Karo Ligoninės ir Šiaulių gatvėmis vanduo atitekėjo į Vytauto prospektą.

Kovo 25 d. rytą Kauno senamiesčio vandens matavimo stotyje buvo pasiektas aukščiausias stebėjimų istorijoje vandens lygis – net 8,57 m. Net du trečdaliai tuometinio Kauno miesto ir jo priemiesčių buvo apsemta. Žmonės puolė gelbėtis lipdami į antrus namų aukštus, o gyvenę žemesnėse trobelėse kabarojosi ant stogų. Neišvengta skaudžių nelaimių: stipri ištvinusios upės srovė su ledais nusinešė kai kurias sodybas su gyventojais, gyvuliais ir kitu turtu. Plaukiantys ledai pažeidė Eigulių, Vilijampolės, Aleksoto tiltus (pastarasis net pakrypo). Tos pačios dienos antroje pusėje upė pamažu ėmė slūgti.

Per visą stichijos laikotarpį gyventojams gelbėti buvo paskirtos valtys ir savanoriai gelbėtojai. Prie gelbėjimo prisidėjo sovietinė kariuomenė su amerikiečių amfibijomis. Vilijampolėje be sustojimo dirbo trys amfibijos. Užfiksuota, kaip sovietų karo inžinieriai pradauždavo namų stogus ir iškeldavo žmones.

Kovo pabaigoje kauniečiai susidūrė su maisto ir švaraus geriamojo vandens stygiumi. Situacija buvo nepavydėtina: daugelis žmonių prarado savo turtą, bėgo iš namų vienmarškiniai, nors dar buvo šalta. Nukentėjusiuosius priglaudė stovyklos prie VIII forto, taip pat Naujamiestyje ir Aleksote. Ten veikė karo lauko virtuvės, kuriose kauniečiams nemokamai dalintas maistas ir drabužiai. Spaudoje ir skelbimuose įspėta, kad kauniečiai nenaudotų nevirinto vandens, baimintasi humanitarinės krizės. Balandžio mėnesį nuo dizenterijos ir šiltinės turėjo būti paskiepyti visi 10–45 m. Kauno miesto gyventojai.

Sovietmečiu apie didįjį Kauno potvynį kalbėta nedaug, į nacionalinius laikraščius pateko vos kelios eilutės. Stengtasi šį įvykį nustumti užmarštin. Tuo tarpu vietinėje Kauno spaudoje girtasi, kad potvynio metu buvo griebtasi visko, kas įmanoma, o dėl nelaimės masto esą kalti patys gyventojai nesilaikę nurodymų. Šis istorinis potvynis stipriai prisidėjo prie įsivyravusio požiūrio, jog norint išvengti panašių potvynių ateityje aukščiau Kauno būtina pastatyti hidroelektrinę. Taip ir nutiko: 1955 m. ji buvo pradėta statyti, o 1959 metais – pradėjo veikti.

Istorinę vaizdo medžiagą apie 1946 m. Didįjį Kauno potvynį galite pasižiūrėti čia.

Na o šiais laikas tam kad sparčiai keičiantis klimatui ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijos – Lietuvos regione vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.

Projektas „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (ICEREG) įgyvendinamas gavus finansinę paramą pagal Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą 2021–2027 m.

Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.

Projekto įgyvendinimą remia Interreg VI-A Latvijos – Lietuvos programa (2021–2027 m.).

Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą.
Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2026-01-31.
Projekto numeris: LL-00136
Projekto akronimas: ICEREG

Koordinatorius: Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centras, Latvija

Projekto partneriai:

• Lietuvos energetikos institutas, Lietuva;
• Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie AM, Lietuva;

Daugiau informacijos apie vykdomą projektą skaitykite čia.