Remiantis stebėjimų duomenimis, vidutinė sausio oro temperatūra Lietuvoje vidutiniškai siekė +2,0 °C, o tai yra net 4,9 laipsnio aukščiau 1991–2020 m. vidurkio. Šilčiau nei šiemet buvo tik 2020 m. sausį, kai vidutinė oro temperatūra siekė +2,8 °C (arba net 5,7 laipsnio šilčiau už daugiametį vidurkį).
Beveik visos sausio mėnesio dienos buvo šiltesnės už įprastą atitinkamos dienos daugiametį vidurkį. Vidutiniškai šilčiausias laikotarpis buvo sausio pabaigoje, kai vidutinė paros oro temperatūra siekė virš +5 °C. Pačia šilčiausia diena tapo sausio 29-oji, kai vidutinė paros oro temperatūra Lietuvoje buvo net +6,5 °C. Ši diena pateko tarp dešimties šilčiausių sausio dienų per visą Lietuvos stebėjimų istoriją.
Sausio 25 ir 27–31 dienomis (t. y. net 6 dienas) išmatuoti absoliutūs tų dienų šilumos rekordai. Vyravusi temperatūra atitiko ne sausio, o kovo mėnesio pabaigą. Sausio 28 ir 30-osios dienomis vietomis sušilo net iki 10–11 laipsnių. Nenuostabu, jog tuo metu gamtoje pastebėta daug ankstyvą pavasarį primenančių ženklų. Tokia temperatūra labai neįprasta sausio pabaigai, tačiau iki absoliutaus sausio mėn. šilumos rekordo trūko maždaug 4 laipsnių: 2023 m. sausio 1-osios popietę Druskininkuose buvo sušilę net iki 14,9 °C. Iki tol šilčiausia buvo 2007 m. sausio 10 d., kai Lazdijuose sušilo iki 12,6 °C.
Sausio mėnesio detalesnę apžvalgą (su žemėlapiais) galite peržiūrėti čia.
Kauno meteorologijos stoties duomenimis bendrasis ozono kiekis (toliau – BOK) 2025 m. sausio 20 d. virš Lietuvos teritorijos sumažėjo iki 268 Dobsono vienetų (toliau – DU1), tai yra 23 % mažiau, nei šios dienos daugiametis vidurkis – 350 DU. Šis kiekis nėra laikomas ozono skyle2, o sumažėjimas rudens – žiemos laikotarpiu yra dėsningas, nes per vasarą esant didesniam Saulės aukščiui, intensyvesnei spinduliuotei ozonas buvo smarkiau ardomas. Nuo stebėjimų pradžios (1993 m.) mažiausias užregistruotas BOK virš Lietuvos buvo 202 DU (2007 m. gruodžio 21 d.). Šių metų sausio 20 d. fiksuotas ozono kiekio sumažėjimas šį minimumo rekordą viršijo 33 %.
BOK pokyčiai stebimi visose Baltijos jūros regiono šalyse. Prognozuojama, kad artimiausią parą ozono kiekis išliks panašus, tačiau vėliau palaipsniui didės ir savaitės pabaigoje turėtų pasiekti daugiametį vidurkį. Šiuo laikotarpiu į Žemę patenkantis ultravioletinių Saulės spindulių srautas yra mažas, todėl ozono sluoksnio suplonėjimas žmonių sveikatai didesnio pavojaus nekelia.
Žemėlapyje – ozono sluoksnio storis (DU vienetais) šiauriniame pusrutulyje 2025 m. sausio 20 dieną. Šaltinis: pasaulinis ozono ir ultravioletinės Saulės spinduliuotės duomenų centras (WOUDC).
Daugiau informacijos apie ozono kitimą virš Lietuvos pateikta mėnesių apžvalgose. Norėdami sužinoti daugiau apie ozoną, ultravioletinę Saulės spinduliuotę, jos keliamus pavojus ir apsaugą nuo jų galite skaityti mūsų svetainės skyrelyje „Įvairenybės“.
11 DU – 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis – Dobsono vienetas.
2Ozono skyle laikomos sąlygos, kuomet ozono kiekis sumažėtų iki 220 DU.
Parengė: Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Giliūtė
Prieš du metus, 2023 m. sausio viduryje, Latvijos pietrytinėje dalyje pasitaikė vienas didžiausių potvynių per pastaruosius dešimtmečius Baltijos šalyse. Pastarąjį kartą Latvijoje panašaus masto reiškinys ištiko tik 1981-aisiais. Kaimynų toks potvynis sausio viduryje buvo įvardintas kaip precedento neturintis reiškinys.
Tiek prieš keturis dešimtmečius, tiek 2023 m. sausį labiausiai nukentėjo 120 km nuo Rygos nutolusio Jekabpilio, Pliavinios miestų ir jų apylinkių gyventojai. Dėl seniai regėto potvynio buvo uždaryti keliai ir mokyklos, nutrauktas viešojo transporto paslaugų teikimas ir evakuotos kelios dešimtys žmonių. Vis dėlto, dauguma gyventojų nusprendė likti namuose ir bando nuo potvynio glaustis aukštesniuose namų aukštuose, tikėdamiesi, kad situacija pagerės.
Pagrindinė šio didžiulio potvynio priežastis – ledo sangrūda, susidariusi dėl atšilimo, įvykusio 2023 m. pradžioje. Labai atšilus orams pradėjo tirpti sniegas visame Dauguvos baseine. Sniego kiekiai buvo nemaži ir jis praktiškai visur per trumpą laikotarpį ištirpo. Kadangi upė buvo tam tikrose vietose užšalusi ir ledo storis kai kur siekė >10 cm pakilus vandens lygiui ledas suaižėjo ir pradėjo plaukti.
Kadangi Dauguvos upėje yra ir užtvankų, hidroelektrinių, todėl susidarė ledo sangrūdos. Viena iš vietų, kur jos susidaro periodiškai yra būtent prie Jekabpilio. Ten ir susidarė pavojinga situacija – ledas visiškai užkimšo visą upės vagą ir nebegalėjo pratekėti. Toje vietoje iš ledo lyčių susidarė natūrali užtvanka ir staigiai pradėjo kilti vandens lygis upėje. Šio tipo potvyniai išsiskiria tuo, kad vandens lygis kyla labai staigiai – kelių metrų pokyčiai įvyksta per kelias valandas. Be to, toks reiškinys yra sunkiai prognozuojamas.
Neturėdamas kur dėtis vanduo bandė iš vagos išsilieti į šonus. Laimei, centrines miestų dalis saugo pylimai ir dambos. Būtent šie pylimai galėjo neatlaikyti, to buvo labiausiai bijoma. Latviai pradėjo tvirtinti pylimus ir dambas, todėl vanduo jų nepralaužė. Dar didesnės nelaimės buvo išvengta.
Ir nors tokių reiškinių seniau ne taip jau retai pasitaikydavo, tačiau tai nutikdavo pavasarį, o ne viduryje žiemos. Kad toks reiškinys nutiko jam nebūdingu laiku, neabejotina, kalti klimato kaitos procesai.
Nuotraukose – 2023 m. sausį ledo sangrūdos sukeltas didelis potvynis Latvijoje ties Jekabpiliu
Šiais laikais manoma, kad tokio pobūdžio reiškiniai, kurie susiję su ledo sangrūdomis, iš esmės gali nutikti bet kurioje didesnėje Lietuvos (ar kaimyninės Latvijos) upėje. Lietuvoje pats pavojingiausias ruožas, kur dažniausiai ledo sangrūdų sukelti potvyniai ir nutikdavo, būdavo ties Kaunu. Pastačius hidroelektrinę, gana ilgas Nemuno ruožas žemiau hidroelektrinės neužšąla net ir atšiauriomis žiemomis. Todėl dabar toks pavojingas reiškinys nesusiformuoja.
Kita vertus, yra ir daugiau upių ruožų, kuriuose gali susidaryti panašios situacijos. Viena tokių – aukščiau Kauno marių, ties didžiosiomis Nemuno kilpomis, prie Birštono, Prienų, Nemajūnų kur dažniau formuojasi ledo sangrūdos. Taip pat Neryje ties Jonava ir truputį aukščiau. Kai kada to būna Nevėžyje ir kt.
Nuotraukoje užfiksuota ledo sangrūda Kaune, Nemune ties Vytauto Didžiojo tiltu. Pastačius Kauno hidroelektrinę tokių reiškinių nepasitaiko.
Tam kad sparčiai keičiantis klimatui panašūs ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami Latvijoje ir Lietuvoje vykdomas specialus projektas ICEREG. Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.
Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.
Projekto įgyvendinimą remia Interreg VI-A Latvijos – Lietuvos programa (2021–2027 m.).
Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą. Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2025-12-31. Projekto numeris: LL-00136 Projekto akronimas: ICEREG
2024 m. rudenį Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba kartu su Energetikos ir technikos muziejumi pradėjo organizuoti edukacijas „Klimato kaita“. Jų metu muziejaus lankytojai kartu su meteorologe ir parodos edukatore Diana Samulionyte griauna mitus apie klimatą, jo kaitą bei siekia surasti atsakymus į visiems rūpimus klausimus apie tai, kaip pasikeis mūsų visų gyvenimas ir miestai dėl klimato kaitos, ar dar įmanoma pasauliui suvaldyti spartų klimato kaitos procesą ir išspręsti jo padarinius?
Nuotraukose – akimirkos iš jau rudenį vykusios edukacijos Energetikos ir technikos muziejuje
Muziejaus lankytojai dar galės pamatyti iš Tarnybos atvežtus naujus eksponatus: psichrometrinį narvelį, radiozondą, jutiklius ir anemorumbometrą, kuriuo matuojamas vėjo greitis. Taip pat apsilankyti Klimato muziejuje, kuris yra įsikūręs prie infocentro.
Energetikos ir technikos muziejuje (Rinktinės g. 2, Vilnius) sausio 25–26 d. 10, 12 ir 14 valandomis vyks edukacija „Klimato kaita“, tad maloniai kviečiame registruotis. Dar yra laisvų vietų! 🌪
Tikslinė auditorija: šeimos su pradinukais ir paaugliais, pavieniai lankytojai.
Registraciją į edukaciją „Klimato kaita“ rasite čia.
Papildyta (sausio 20 d.): vietų į edukaciją „Klimato kaita“ NEBELIKO. Nenusivilkite ir laukite kitų pranešimų apie paskelbtas naujas datas. Ši edukacija dar įvyks ir kitais mėnesiais. 🙂
Na o jei sudalyvauti edukacijoje neturėsite galimybių, tuomet kviečiame susipažinti su kai kuriais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologijos stotyse naudotais ir naudojamais matavimo prietaisais.
Turime gerą žinią visiems aktyviai naudojantiems svetainėje esančią radarų informaciją. Šią savaitę meteorologiniai radiolokatoriai (toliau – radarai) pagrindinius duomenis apie kritulius visiems vartotojams pradėjo teikti kas 5 minutes, vietoje buvusių 10 minučių.
Primename, jog prieš metus įvyko radarų skenavimų sutankinimas nuo 15 iki 10 min. Taigi, dabar perėjus prie 5 minučių sutankinimo gaunamos informacijos kiekis išaugo net tris kartus: nuo 4 iki 12 informacijos atnaujinimų per valandą, lyginant su buvusia situacija iki 2023 m. rudens. Šis pokytis leis dar tiksliau stebėti virš mūsų šalies judančius kritulių masyvus, ypač greitus šių masyvų pasikeitimus laike ir erdvėje.
Šilalės rajone esantis meteorologinio radiolokatoriaus bokštas ir Laukuvos meteorologijos stoties aikštelė 2024 m. liepą (Tado Kapočiūno nuotrauka)
Taip pat paminėtas pokytis leis tapti pilnaverte tarptautinio radarų duomenų apsikeitimo tinklo (OPERA) nare. Būtent šio tinklo duomenis naudoja įvairių specializacijų mokslininkai (nuo atmosferos modeliuotojų iki ornitologų). Be to tankesni atmosferos skenavimai reikalingi tiek mūsų šalies kariuomenei, tiek NATO sąjungininkams.
Ir svarbiausia, teigiamą pokytį pajaus Tarnybos sinoptikai sudarantys orų prognozes ir perspėjimus. Šiltuoju sezonu šis dažnesnis duomenų atsinaujinimas padės susidaryti geresnį vaizdą apie esamą situaciją ir palengvins darbą informuojant apie slenkančias smarkias liūtis, škvalus ir galimus krušos masyvus. Galiausiai, patenkinsime ir plačiosios visuomenės poreikį gauti pačią aktualiausią informaciją.
Dviejų meteorologinių radarų, esančių Laukuvoje ir Trakų Vokėje, bendro kritulių intensyvumo produktą (žemėlapį) su 12 val. archyvu ir trumpą paaiškinimą kaip veikia radaras rasite čia.
Lygiai prieš 20 metų 2005 m. sausio 8–9 d. naktį ir dieną Lietuvoje ir Skandinavijos siautėjo galinga vėjo audra. Berlyno laisvasis universitetas jai buvo suteikęs Ervino vardą, tačiau Skandinavijoje naudotas dar ir Gudruno vardas.
Audrą suformavusi žemo slėgio sistema pradėjo formuotis sausio 6 d. į pietus nuo Niufaundlendo (Atlanto vandenyne). Sausio 8 d. staigiai stiprėdamas ciklonas per Škotiją pasuko Danijos ir Pietų Skandinavijos pusėn. Sausio 8 d. po pietų Norvegijoje ciklono centre buvo išmatuotas žemiausias slėgis – 960 hPa (mbar) ir užregistruotas didžiausias vėjo gūsių greitis – 169 km/val. (47 m/s). Audra buvo pasiekusi maždaug 1–2 kategorijos uragano stiprumą.
Pažymėtina, jog mūsų platumoje tikrų tropinių uraganų nebūna, tačiau dėl labai smarkių vėjų ir susiklosčiusios tradicijos tokios galingos vėjo audros būna pavadinamos uraganais.
Nuotraukų koliaže: kairėje – palydovinė nuotrauka atlikta 2005 m. sausio 8 dieną, kai ciklonas buvo virš Šiaurės jūros. Dešinėje – nukentėjęs kopagūbris, supjaustyti vėjo išlaužyti medžiai ir pakilęs vanduo Klaipėdos gatvėse.
Dėl to, jog Ervino pietinėje periferijoje ir užnugaryje vyravo pietvakarių–vakarų krypties vėjai, labiausiai nukentėjo Baltijos šalių krantai. Lietuvos pajūrio zonoje vėjo greitis gūsiuose buvo pasiekęs iki 34–35 m/s. Palangoje – 32, Šilutėje – 29, Klaipėdoje – 28, Šiauliuose – 23, Vilniuje – 22 m/s. Tuo tarpu Latvijoje, didžiausias vėjo gūsis išmatuotas Ventspilyje ir siekė 40 m/s, Liepojos uoste – 36, o Rygoje – 30 m/s.
Lietuvoje dėl smarkaus vėjo labai nukentėjo Palangos paplūdimio kopos, dalyje pajūrio ruožų buvo susidarę net keleto metrų aukščio skardžiai. Danė užtvindė Klaipėdos senamiestį, vandens lygis Klaipėdos laivybos kanale buvo pakilęs iki 1,54 metro. Blogiau būta per „uraganą“ Anatolijų 1999 m., kai vandens lygis kanale pakilo iki 165 cm.
Nežiūrint to, 2005 metais medžių šalies miškuose buvo išversta daugiau, net 600 tūkst. m³ medienos, kai 1999 m. prie Anatolijaus „tik“ 350 tūkst. m³.
Elektros avarijų šalinimas truko šešias dienas. Be elektros visoje šalyje buvo likę dar daugiau gyventojų nei 1999-aisiais po Anatolijaus, maždaug 150–180 tūkst.
Pati stipriausia uraganinio stiprumo audra Lietuvą nusiaubė 1967 m. spalio 17–18 d. Švedai ją buvo pavadinę Lenos vardu. Vėjo gūsiai tuomet siekė net iki 40 m/s, o Latvijoje buvo dar stipresni. Klaipėdoje laivybos kanale vandens lygis pasiekė net 186 cm. Senesni gyventojai dar prisimena, kad išsiliejusios Danės vanduo tyvuliavo ne tik gatvėse prie upės, bet ir Teatro aikštėje, senamiestyje. O miškuose buvo išguldyta medienos net 4000 tūkst. m³!
Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologas Gytis Valaika
2024 metai Lietuvoje buvo patys šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Visi, išskyrus sausį, 2024 m. mėnesiai buvo šiltesni nei daugiametė (1991–2020 m.) norma. Praėjusių metų vasaris, kovas, balandis, gegužė ir rugsėjis pakliuvo į penketuką šilčiausių mėnesių nuo 1961 m.
Per paskutinius 10 metų net penki iš jų buvo šilčiausi (2015, 2019, 2020, 2023 ir 2024 m.). Dėl klimato kaitos nulemto spartaus šiltėjimo šilumos rekordai kartojasi kasmet. Ne išimtis ir praėję metai, kuomet buvo pagerinta net 18 parų maksimalios oro temperatūros rekordų bei dar du pakartoti.
Tuo tarpu, praėjusiais metais metinis kritulių kiekis Lietuvoje buvo vidutiniškai dešimtadaliu mažesnis, lyginant su daugiamete reikšme, bei pasižymėjo dideliu netolygumu.
Per 2024 metus buvo užfiksuota net 18 stichinių bei 2 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 12 stichinių hidrologinių reiškinių.
Taigi, 2024 metus apibūdinti labiausiai tinkantis žodis būtų – ekstremalūs metai. Kviečiame susipažinti su parengta susisteminta 2024 metų orų ir reiškinių informacija. Straipsnyje pateiktus paveikslus galite parsisiųsti ir prisiartinti čia.
Lietuvoje 2024 m. tapo šilčiausiais per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 9,5 °C, o tai yra net 2,1 °C daugiau už vidutinė daugiametė (1991–2020 m. vidurkis) oro temperatūra.
2024 m. pralenkė iki šiol šilčiausiais buvusius 2020 m., kuomet vidutinė metinė oro temperatūra buvo 9,2 °C ir 2019 (8,8 °C). Visi 2024 m. mėnesiai, išskyrus sausį, buvo šiltesni už vidutinę daugiametę tų mėnesių oro temperatūrą.
Tai jau antrasis kartas ne tik per paskutinius 4 metus, bet ir per visą meteorologinių stebėjimų istoriją, kai vidutinė metinė šalies oro temperatūra peržengia 9 °C riba.
Galime pažymėti, jog vykstant globaliai klimato kaitai pačių šilčiausių metų penketukas Lietuvoje buvo registruotas per paskutinius 10 metų (2015, 2019, 2020, 2023 ir 2024 m.).
Parengė: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyrius
Nors žiemos mėnesiais plonesnis ozono sluoksnis yra įprastas reiškinys, nes pasiekiamas ozono sluoksnio metinis minimumas, tačiau jau pirmąjį kalendorinės žiemos mėnesį buvo stebimi net 41 pavojingai sumažėjusio bendrojo ozono kiekio (toliau – BOK) atvejai. Remiantis Kauno meteorologijos stoties duomenimis, gruodžio 27 d. BOK sumažėjo iki 256 Dobsono vienetų (DU2), o gruodžio 29 d. – iki 251 DU. Šie rodikliai, atitinkamai, 20 ir 21 % mažesni už daugiamečius vidurkius, kurie šiomis dienomis yra 320 DU (27 d.) ir 317 DU (29 d.). Primename, jog ozono skyle laikomos sąlygos, kai BOK sumažėja iki 220 DU.
Šių metų gruodžio rodikliai, nors ir išskirtinai žemi, tačiau išlieka žymiai aukštesni už istorinį Lietuvos minimumą, kuris siekia 202 DU (registruotas 2007-12-21 d.). Gruodžio 27 d. ir 29 d. fiksuotas BOK sumažėjimas šį rekordą viršijo atitinkamai 27 ir 24 %.
Dėl vyraujančių debesuotų orų, žiemai būdingo mažo Saulės aukščio ir trumpos dienos trukmės, į Žemės paviršių patenkantis ultravioletinių Saulės spindulių srautas yra gerokai mažesnis nei vasarą. Todėl, net ir esant sumažėjusiam BOK, ultravioletinė spinduliuotė žmonių sveikatai šiuo laikotarpiu pavojaus nekelia.
Žemiau pateiktame žemėlapyje galite matyti, jog BOK sumažėjimas stebimas ne tik Lietuvoje, bet ir didesnėje Rytų ir Vidurio Europos dalyje. Didžiausi nuokrypiai registruoti virš Baltijos šalių ir Lenkijos. Prognozuojama, kad nuo šiandien BOK ims didėti ir artimiausiomis dienomis pasieks vidutinius daugiamečius rodiklius.
Žemėlapyje – ozono sluoksnio storis (DU vienetais) šiauriniame pusrutulyje 2024 m. gruodžio 29 dieną. Šaltinis: pasaulinis ozono ir ultravioletinės Saulės spinduliuotės duomenų centras (WOUDC).
Daugiau informacijos apie ozono kitimą virš Lietuvos pateikta mėnesių apžvalgose. Norėdami sužinoti daugiau apie ozoną, ultravioletinę Saulės spinduliuotę, jos keliamus pavojus ir apsaugą nuo jų galite skaityti mūsų svetainės skyrelyje „Įvairenybės“.
2024 m. lapkričio gale Lietuvos hidrometeoroligijos tarnybos (LHMT) specialistų grupė svečiavosi pas kaimynus Latvijoje, kur Bauskės pilyje įvyko projekto „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (akronimas – ICEREG) ekspertų susitikimas. Jo metu aptarta klimato kaitos įtaka ledo sangrūdų sukeliamiems potvyniams, pristatyti klimato ir hidrologinio modeliavimo rezultatai, diskutuota apie konceptinio modelio kūrimą, duomenų analizės metodus bei potvynių rizikos žemėlapių kūrimą. Ekspertai taip pat aptarė būsimus darbus, siekiant užtikrinti projekto tikslų įgyvendinimą.
Iš susitikime dalyvavusių LHMT atstovų trumpą pranešimą „Climate change modelling results (Lithuania)“ pristatė ir savo įžvalgomis pasidalino klimatologijos ekspertė dr. Viktorija Mačiulytė.
Nuotraukose – akimirkos iš vykusio ekspertų susitikimo. Susitikime dalyvavo penki LHMT specialistai: Juozas Šimkus (projekto vadovas), klimatologijos ekspertai dr. Donatas Valiukas ir dr. Viktorija Mačiulytė bei hidrologijos ekspertės – Ramutė Bataitienė, Indrė Venciuvienė ir Janina Brastovickytė – Stankevič.
Be darbinio susitikimo svečiai dar susipažino ir su restauruota Bauskės pilimi. Ši buvo pradėta statyti dar XV a. viduryje, kai Vokiečių ordinas, pabūgęs sustiprėjusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pradėjo stiprinti savo valstybės pietines sienas. Būtent vienoje iš šios istorinės pilies salių ir įvyko ICEREG projekto darbinis susitikimas.
Nuotraukose – Latvijoje esančios Bauskės pilies kiemas ir apylinkių vaizdai žvelgiant iš bokšto.
Ledo sangrūdų sukeliamų potvynių modeliavimas ir ankstyvojo perspėjimo sistemos sukūrimas gerokai padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regiono atsparumą ledo ir sniego sangrūdų sukeliamiems potvyniams, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į vykstančią klimato kaitą.
Projektas „Ledo sangrūdų potvynių rizikos valdymas Latvijos ir Lietuvos regionuose besikeičiant klimatui“ (ICEREG) įgyvendinamas gavus finansinę paramą pagal Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą 2021–2027 m. Projekto tikslas – modeliuoti ir kartografuoti ledo sangrūdų pažeidžiamose Lietuvos – Latvijos teritorijose sukeliamus potvynius. Sukurtas modelis bus naudojamas esamai ankstyvojo perspėjimo sistemai tobulinti, naudojant informaciją apie ledo sangrūdų potvynius. Projektas padidins Latvijos ir Lietuvos pasienio regionų saugumą ir atsparumą iššūkiams, susijusiems su ledo sangrūdų sukeliamų potvynių rizika, dažnėjančia dėl klimato kaitos.
Projekto įgyvendinimą remia Interreg VI-A Latvijos – Lietuvos programa (2021–2027 m.).
Bendras projekto biudžetas – 654 082,50 EUR, įskaitant 80 proc. ERPF bendrafinansavimą. Projekto vykdymo laikotarpis: nuo 2024-02-01 iki 2025-12-31. Projekto numeris: LL-00136 Projekto akronimas: ICEREG
