Autorius: Gytis Valaika

Saulės spindėjimo trukmė Lietuvoje vidutiniškai siekė 8,7 val. ir tai sudarė vos 30 % gruodžio mėn. daugiametės normos (29 val.). Iki šiol mažiausiai saulėtu gruodžiu mūsų šalyje buvo tituluojamas 2018 m. gruodis (9,9 val.).

Taip pat, buvo pasiekti nauji gruodžio mėn. Saulės spindėjimo trukmės minimalios sumos rekordai 3 meteorologijos stotyse:

• Varėnoje, kur Saulė švietė vos 2,4 val. (buvęs rekordas fiksuotas 2000 m. 5,1 val.);
• Vilniuje – 2,9 val. (buvęs rekordas 3,8 val., 2018 m.);
• Kybartuose – 8,7 val. (buvęs rekordas 15,5 val., 2018 m.);

Nidoje, Šilutėje, Klaipėdoje, Utenoje, Dūkšte ir Dotnuvoje nedaug trūko iki rekordo, kadangi 2023 m. gruodis šiose vietovėse buvo antras pagal mažiausią Saulės spindėjimo trukmę nuo pat tokių stebėjimų pradžios. Tuo tarpu, Biržuose ir Lazdijuose fiksuotas trečias mažiausiai saulėtas gruodis, Šiauliuose – ketvirtas, o Kaune – penktas.

Be to, Varėnoje dar buvo fiksuotas ir visos šalies Saulės spindėjimo trukmės gruodžio mėn. absoliutus minimumas. Naujasis rekordas – 2,4 val. (Varėna, 2023 m. gruodis), o buvęs – 3,0 val. (Utena, 2018 m. gruodis).

Taip pat, patikrinus visus metų mėnesius nuo praėjusio amžiaus vidurio tapo aišku, jog 2023 m. gruodis buvo mažiausiai saulėtas iš visų mėnesių. Prieš metus buvęs rekordiškai mažai saulėtas 2023 m. sausis (vidutinė Saulės spindėjimo trukmė Lietuvoje – 14,3 val.) buvo netgi truputį labiau saulėtas, lyginant su 2023 m. gruodžiu (8,7 val.).

Žemėlapyje – Saulės spindėjimo trukmė (val.) gruodžio mėnesį. Apvestose vietovėse buvo pasiekti vietinių meteorologijos stočių gruodžio mėn. rekordai.

Remiantis naujausiais orų modelių skaičiavimais, savaitgalį Lietuvoje turėtų būti daugiau pragiedrulių, todėl tikimybė pamatyti bent pro debesų plyšelius šviečiančią Saulę padidės. 🙂

Parengė: LHMT meteorologai Gintarė Giliūtė ir Gytis Valaika

Trumpai glaustai – 2023 metai buvo gerokai šiltesni nei įprastai, o kritulių kiekis atitiko normą.

Vidutinė metinė oro temperatūra 2023 m Lietuvoje buvo 8,7 °C, o tai yra 1,3 laipsnio daugiau už įprastines klimato sąlygas (1991–2020 m. vidurkį). Nors globaliai praėję metai buvo patys šilčiausi nuo tokių stebėjimų pradžios, tačiau Lietuvoje 2023-ieji papuolė į trečią poziciją. Antroje vietoje tebėra 2019-ieji (8,8 °C), o šilčiausiais išlieka 2020-ieji (9,2 °C).

Praėjusiais metais net devyni mėnesiai buvo šiltesni, o vos trys (gegužė, liepa ir lapkritis) – truputį vėsesni už daugiametę normą. Vidutiniškai šilčiausias metų mėnuo buvo rugpjūtis (19,5 °C), o šalčiausias – vasaris (-0,2 °C). Anomalia šiluma išsiskyrė rugsėjis, kurio vidutinė mėnesio oro temperatūra buvo net 16,5 °C ir jis tapo pačiu šilčiausiu rugsėjo mėnesiu mažiausiai nuo 1961 m. (kuomet pradėti modernūs ir visą šalį apimantys meteorologiniai stebėjimai).

2023 m. aukščiausia oro temperatūra buvo registruota liepos 16 d. Kalvarijoje, kai oras įkaito iki 34,9 °C, o žemiausia sausio 6 d. Zarasuose ir kovo 10 d. Molėtuose, kai atitinkamai, minimali oro temperatūra nukrito iki -19,5 ir -19,4 °C. Taigi, praėję metai žiemišku šalčiu nepasižymėjo, nebuvome perlipę net -20 laipsnių kartelės.

Vidutinis metinis kritulių kiekis Lietuvoje buvo artimas daugiametei normai. Vidutiniškai per metus Lietuvoje iškrito 717 mm kritulių (vidutinis daugiametis vidurkis Lietuvoje yra 695 mm). Nežiūrint to, kritulių kiekis tiek imant skirtingus regionus, tiek skirtingus mėnesius pasiskirstė labai netolygiai. Skaičiuojant pagal nuokrypį nuo normos, sausiausi mėnesiai buvo gegužė ir rugsėjis, o drėgniausi – spalis ir rugpjūtis.

DAR KELETAS FAKTŲ APIE TEMPERATŪRĄ:
🔴Sausio 1-ąją buvo išmatuota (+14,9 °C) pati aukščiausia oro temperatūra per visą sausio mėnesį nuo pat meteorologinių stebėjimų pradžios;

🔴Sausio 1-ąją Kybartuose oras neatšalo žemiau +10,4 °C. Tai pirmas kartas Lietuvos orų stebėjimų istorijoje, trunkančioje beveik 250 metų, kuomet žiemos mėnesiais (gruodis, sausis, vasaris) minimali paros oro temperatūra nenukrinta žemiau +10 °C.

🔵2023 m. netgi keturis kartus fiksuoti minimalios oro temperatūros rekordai. Stiprus šaltis ore ir dirvos paviršiuje vėlyvą pavasarį pražudė nemažai lepesnių augalų. Pasitaikė atvejų, kai per naktį ledu pasidengė net gyvulių girdyklose buvęs vanduo.

🔴Rugpjūčio 7-osios naktį registruota šilčiausia stebėjimų istorijoje tropinė naktis. Molėtuose per naktį orui atvėsti pavyko tik iki 25,1 °C. Iki tol šis rekordas priklausė Nidai (+24,4 °C, 2006-07-08).

🔴Rugsėjis Lietuvoje buvo šilčiausias per visą šalies stebėjimų istoriją. Vidutinė mėnesio oro temperatūra visoje šalyje atitiko meteorologinę vasarą. Vasara baigėsi rekordiškai vėlai, tik spalio 4–5 d.

🔴Pagerintas pats seniausias šalies šilumos rekordas, kuris sugebėjo išsilaikyti net 131 metus. Rugsėjo 29-ąją Druskininkuose oras įkaito iki 27,2 laipsnio. Iki tol rekordas (24,9 °C) priklausė Vilniui, kuris buvo užfiksuotas 1892 m. rugsėjo 29 d.

Paveiksle – visi praėjusiais metais užfiksuoti maksimalios ir minimalios oro temperatūros rekordai. Net 6 rekordai stebėti rugsėjį, o po 4 pasitaikė sausio ir rugpjūčio mėnesiais.

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Dar nesibaigus lapkričiui meteorologų kartais paklausia kokios gi bus šventės. Nors orų prognozės paprastai sudaromos tik 5–7 dienoms į priekį, tačiau atsakyti į tokį klausimą gali padėti paprasčiausia statistika. Per pastaruosius 10 metų net 6 kalėdiniai laikotarpiai Vilniuje buvo besniegiai. Taigi, kasmet yra didelė tikimybė, kad kalėdinės dienos bus šiltos ir be sniego (arba su nestora, tirpstančia sniego danga).

Vidutiniškai 1991–2023 m. laikotarpiu per kalėdines dienas susidarydavo apie 5–6 cm storio sniego danga, o vidutinė oro temperatūra siekdavo -2,8 °C. Per praėjusį dešimtmetį (2014–2023 m.) sniego dangos storis jau tesiekė tik 3 cm, o vidutinė oro temperatūra buvo +0,3 °C. Galite matyti, kad temperatūros grafike yra ryški šiltėjimo tendencija, o sniego dangos – vis dažniau pasitaiko besniegės ir mažasniegės kalėdinės dienos.

Paskutinį kartą daugiau sniego kalėdinėmis dienomis turėjome 2018 metais, tačiau tuomet per šventes prasidėjo atodrėkis, sniegas ėmė tirpti visoje Lietuvoje. Apskritai 2013–2020 metų (išskyrus 2018 m.) laikotarpis pasižymėjo labai šiltomis ir besniegėmis šventėmis. Ypač šiltos gruodžio 24–26 dienos buvo 2015, 2017 ir 2019 metais.

Tuo tarpu, šiemet Vilniuje Kūčios buvo baltos ir švelniai žiemiškos, bet Kalėdų naktį prasidėjo atodrėkis ir greitai sniegas ištirpo (bendras trijų dienų sniego dangos vidurkis siekė apie 5 cm). Paskutinį kartą visos trys kalėdinės dienos stabiliai šaltos ir su sniegu (nors ir negausiu) pasitaikė 2021 metais.

Primename, kad kas valandą atsinaujinančius sniego dangos storio duomenis (dar neįvertinus patikimumo) visuomet galite matyti čia.

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Lietuvos gyventojams Šv. Kalėdų šventė yra neatsiejama nuo žiemiškų orų. Idealiausios šventės būna tuomet, kai spaudžia šaltukas ir už lango driekiasi pusnimis nuguldyta žemė. Vis dėlto, per pastarąjį dešimtmetį gruodžio šventės dažnai būdavo pakankamai niūrios, o pačios orų sąlygos – permainingos. Taigi, įdomu apžvelgti daugiamečius duomenis ir įvertinti, kiek gi snieguotų ir šaltų Kalėdinių laikotarpių (gruodžio 24–26 d.) Lietuvoje turėjome nuo 1961 metų.

Vidutiniškai mažiausiai Kalėdinių laikotarpių su sniegu fiksuojama pajūryje ir Suvalkijoje, o daugiausiai − Šiaurės Rytų Lietuvoje. Neretai susidaro situacija, kuomet baltomis Kalėdomis gali džiaugtis tik dalis Lietuvos gyventojų. 1961–2020 m. laikotarpiu buvo tik 11 metų, kai visoje Lietuvoje visas tris dienas (gruodžio 24-ąją , 25-ąją ir 26-ąją) žemę klojo sniego danga, kurios storis siekė bent 1 cm. Taip buvo 1966, 1969, 1981, 1986, 1994–1996, 2001, 2002, 2010 ir 2012 metais.

Kartais pasitaiko, jog Kūčias sutinkame su sniegu, tačiau jau antrą Kalėdų dieną jis ištirpsta, pasitaiko ir tokių metų, kad prisninga tik pirmąją ar antrąją Kalėdų dieną. Statistiškai, tikimybė, kad bent vieną iš trijų šventinių dienų bus sniego, vidutiniškai Lietuvoje siekia 65 %, tačiau kinta nuo 50 % Klaipėdoje iki 78 % Biržuose.

Pačios sniegingiausios per paskutinius 60 metų Kalėdos buvo 2010–aisiais. Vakarinėje Lietuvos dalyje sniego danga tąsyk siekė 40–46 cm, kituose regionuose apie 20 ir daugiau centimetrų. Didžiausias sniego dangos storis Kalėdinėmis dienomis buvo 2001 m. Nidoje, 50–59 cm. Tais metais gruodžio 26 d. Telšiuose sniego dangos storis siekė 29 cm, Laukuvoje 31 cm, o kitose Lietuvos vietose tesiekė vos 1–21 cm.

Visiškai besniegių Kalėdų (per 60 metų) vidutiniškai Lietuvoje buvę apie trečdalį. Nuo 1961 m. visose analizuojamose 18-oje meteorologijos stočių nei vieną Kalėdinio laikotarpio dieną nebuvo sniego 1971, 1974, 1989, 2007, 2013, 2015, 2016 ir 2019 metais. Verta atkreipti dėmesį, kad besniegių švenčių pasikartojimas ypač suintensyvėjo nuo 2013 m.

Rekordiškai šalčiausias Kalėdinis laikotarpis buvo 1996 m., kai antrąją Kalėdų dieną minimali oro temperatūra buvo nukritusi nuo -17,5 °C Nidoje iki -32,0 °C Ukmergėje. Taip pat įdomu tai, jog -32 °C yra pati žemiausia oro temperatūra fiksuota per visas tris Kalėdines dienas nuo 1961 m. Taip pat yra buvę ir metų, kai minimali oro temperatūra nei vieną šventinę dieną nebuvo nukritusi žemiau 0 °C: tai – 2016 ir 2017 m. Kalėdos. Aukščiausia oro temperatūra (taip pat kaip ir šalčiausia) fiksuota antrąją Kalėdų dieną 2016 metais, kai oras sušilo nuo +7,2 °C Klaipėdoje iki 9,8 °C Kybartuose.

Paskutinį kartą žiemiškai baltos šventės visoje šalyje buvo 2021 metais. Taip pat, 2018 metais, tačiau Kalėdų dieną į visą Lietuvą atkeliavo atodrėkis ir sniegas greitai pradėjo tirpti, o Kalėdų antrąją dieną dalyje šalies jo jau nebeliko. Labai panašūs buvo ir 2012 metai: visas sniegas tąkart neištirpo, tačiau per Kalėdas atkeliavęs atodrėkis sniegą sparčiai pradėjo tirpinti. 2010–aisiais sniego buvo labai daug, tačiau ir tuomet neišvengta atodrėkio. Paskutinį kartą stabiliai labai šaltos ir su sniegu gruodžio 24–26 d. buvo tik 1996 ir 2002 metais.

Šiemetėms Kūčioms žiema pažers sniego, tačiau per Kalėdas atkeliaus šilta oro masė. Vėl atšils, o sniegą pakeis šlapdriba ir lietus. Nežiūrint vaizdo pro langą ir dovanų svarbiausia yra kalėdinė nuotaika bei laikas praleistas su šeimos nariais ir giminaičias. Linkime jums jaukių švenčių! 🙂

Parengė: Klimato ir tyrimų skyriaus vyriausioji klimatologė Viktorija Mačiulytė

Toliau – kalėdinio ilgojo savaitgalio orų prognozė:

ŠEŠTADIENĮ daug kur krituliai (sniegas, šlapdriba). Vietomis plikledis, trumpa pūga. Vėjas pietų, pietvakarių, pereinantis į vakarų, šiaurės vakarų, 9–14 m/s, vietomis, daugiausia Pietvakarių Lietuvoje, gūsiai 15–20 m/s, pajūryje iki 22 m/s. Temperatūra naktį nuo 2 laipsnių šalčio iki 2 šilumos, dieną 0–3 laipsniai šilumos.

🎄Kūčių (SEKMADIENIO) naktį daug kur krituliai, vyraus sniegas, dieną vietomis truputį pasnigs. Plikledis. Vėjas šiaurės vakarų, vakarų, dieną pereinantis į pietvakarių, pietų, 8–13 m/s, naktį pajūryje gūsiai 15–18 m/s. Temperatūra naktį nuo 4 laipsnių šalčio iki 1 šilumos, dieną nuo 2 laipsnių šalčio iki 3 laipsnių šilumos.

🎁Kalėdų pirmąją dieną (PIRMADIENĮ) daug kur krituliai: sniegas, pereinantis į šlapdribą, lietų. Naktį ir rytą kai kur lijundra, plikledis. Vėjas naktį pietryčių, pereinantis į pietvakarių, vakarų, 9–14 m/s, pajūryje gūsiai 15–20 m/s, dieną vakarinių krypčių, 15–20 m/s, pajūryje 21–26 m/s. Temperatūra naktį 0–5 laipsniai šalčio, dieną 1–6 laipsniai šilumos.

🎀Kalėdų antrąją dieną (ANTRADIENĮ) daug kur krituliai, naktį vyraus nedideli. Vėjas naktį vakarinių, dieną besikeičiančios krypties, 9–14 m/s, naktį vietomis, dieną daug kur gūsiai 15–20 m/s. Temperatūra naktį nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šilumos, dieną bus 1–6 laipsniai šilumos.

Naujausias sinoptikų paruoštas orų prognozes kasdien rasite skiltyje „Specialisto komentaras“.

Šiemet ruduo buvo trumpas (vos 1,5–2 mėnesiai): meteorologinė vasara baigėsi rekordiškai vėlai, o žiema atkeliavo gerokai anksčiau nei įprastai.

☀️Spalio 4 d. didžiojoje šalies dalyje, o spalio 5 d. vakarinėje ir šiaurės rytinėje dalyje vidutinei paros oro temperatūrai nukritus žemiau 15 °C baigėsi meteorologinė vasara. Šiais metais meteorologinė vasara baigėsi vidutiniškai mėnesiu‼️ vėliau, lyginant su SKN.

🌿Taip pat, beveik visoje šalies teritorijoje spalio 15 d., o pajūrio zonoje spalio 19–24 d. vidutinei paros temperatūrai nukritus žemiau 10 °C baigėsi aktyviosios augalų vegetacijos sezonas. Šiais metais šis perėjimas įvyko vidutiniškai 12 dienų vėliau, o pajūryje – 7 dienomis vėliau, lyginant su SKN.

🍂Lapkričio 13–15 d., visoje Lietuvoje vidutinei paros oro temperatūrai nukritus žemiau 5 °C, baigėsi augalų vegetacijos laikotarpis. Lyginant su SKN vidutiniškai šiemet tai įvyko 13 dienų vėliau, tačiau pajūryje (Nidoje, Klaipėdoje) – 4 dienomis anksčiau.

❄️Meteorologinė žiema, kai vidutinė paros oro temperatūra nukrenta žemiau 0 °C, Biržų, Ignalinos, Lazdijų, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Vilniaus ir Varėnos rajonuose prasidėjo lapkričio 17–18 d., Kėdainių, Kauno, Kybartų, Laukuvos, Panevėžio, Šilutės, Ukmergės ir Utenos rajonuose – lapkričio 25–26 d. Šiemet tai įvyko vidutiniškai 20 dienų anksčiau lyginant su SKN. Pajūrio ruože meteorologinė žiema prasidėjo gruodžio 2–6 d., o tai įvyko net 23 dienomis anksčiau lyginant su SKN.

Grafike pateiktos vidutinės temperatūros perėjimų datos Lietuvoje.

*SKN – standartinė klimato norma, 1991–2020 metų vidutinė reikšmė Lietuvoje.

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena. Vieniems galbūt tai puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems – tiesiog pasigrožėti kalnų peizažais, o gal ir aplankyti aukščiausią apylinkėse esančią kalvą.

Ir nors Lietuvoje nėra kalnų, tačiau turime kalvas, kurios virš jūros lygio iškilusios iki 150–250 metrų. Net ir tokio aukščio kliūtys formuoja šiek tiek kitokias klimatines sąlygas. Geriausias to pavyzdys – Šilalės r. maždaug prieš šimtmetį įkurta Laukuvos meteorologijos stotis (165,4 m aukštis virš jūros lygio). Stotis buvo įkurta vakarinėje Žemaičių aukštumų dalyje neveltui. Vietovė, meteorologiniu atžvilgiu, yra labai įdomi. Laukuvą, vaizdžiai kalbant, netgi galima pavadinti miesteliu esančiu lietuviškose „Alpėse“.

Nuotraukoje – Laukuvos meteorologinis radiolokatorius ir šalia esanti meteorologijos stoties aikštelė

Laukuvos MS apylinkėse vidutinė oro temperatūra beveik visada yra šiek tiek žemesnė, o labai šiltą dieną maksimali oro temperatūra būna 2–3 laipsniais žemesnė negu netoliese esančiose žemumų meteorologijos stotyse. Taip pat, iškrenta daugiau kritulių – net 789 mm arba 13,5 % daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje (695 mm).

Rudenį truputį anksčiau iškrenta pirmasis sniegas ir susiformuoja sniego danga, o pavasarį atvirkščiai – truputį ilgiau išsilaiko. Tad, paprastai sakant, žiema čia užsibūna ilgiau. Ilgesnės žiemos ir gausesnių kritulių faktą dar byloja Laukuvoje užfiksuotas storiausios sniego dangos Lietuvoje rekordas – 1931 m. kovą buvo išmatuota net 94 cm.

Taip pat, Laukuva įsikūrusi priešvėjinėje Žemaičių aukštumų pusėje, tad dėl sąlyginai didelio aukščio virš jūros lygio bei gana nedidelio atstumo iki Baltijos jūros, Laukuvoje pučia vieni stipriausių Lietuvos vėjų. Vidutinis metinis vėjo greitis gana nedaug nusileidžia pajūryje išmatuojamoms reikšmėms.

Būtent dėl gausesnių kritulių, šaltesnių bei ilgesnių žiemų ir stiprių vėjų Laukuvos MS apylinkėse dažniausiai iš visos Lietuvos būną fiksuojamos pūgos. Paskaičiuota, kad vidutinė pūgų trukmė (per metus) čia yra maždaug dvigubai didesnė nei vidutiniškai Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti ir apie lijundras.

Negana to, Laukuvos apylinkėse dažniausiai iš visos Lietuvos susidaro rūkai, kurie čia neišsisklaido ilgiausiai. Po šio fakto galbūt nuskambės truputį paradoksaliai, tačiau Laukuvos MS apylinkėse (kaip ir pajūryje) fiksuojama vidutiniškai mažiausiai apsiniaukusių dienų (per metus) Lietuvoje.

Sudėjus visus šiuos faktorius buvo prieita įdomi išvada – Laukuvos apylinkės pasižymi pačiu didžiausiu avaringumo indeksu mūsų šalyje. Tikri lietuviški „kalnai“. 🙂

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Informuojame, kad nuo šiol per meteo.lt API galite pasiekti dar daugiau hidrometeorologinių duomenų. Neseniai buvo atverti 30 dienų valandiniai vandens lygio ir temperatūros duomenys net iš 95 vandens matavimų stočių (VMS). Iki šiol grafikus su šia informacija mūsų svetainėje buvo galima tik pasižiūrėti, o nuo šiol VMS duomenis galėsite parsisiųsti ir/ar naudoti pvz. savo kuriamose programose.

Primename, jog Meteo.lt API be hidrologinių yra atverti ir orų prognozių (7 dienoms) duomenys. Taip pat, rasite 10 metų faktinių orų istoriją iš 18 pagrindinių Lietuvos meteorologijos stočių su kiekvienos dienos valandiniais oro temperatūros, vėjo greičio, gūsių ir krypties bei debesuotumo, atmosferos slėgio, santykinio oro drėgnio, kritulių kiekio ir orų sąlygų duomenis.

Jei duomenų jums vis tiek per maža, tuomet dar primename, jog meteo.lt svetainėje (Lietuvoje klimatas ➡️ SKN) galite rasti svarbiausių hidrometeorologinių duomenų rinkinius: oro temperatūros, kritulių kiekio, sniego, vėjo, perkūnijų, Saulės, hidrometeorologinius metraščius, temperatūros rekordus, žemėlapius ir kt.

NEŽINANTIEMS KAS YRA API: meteo.lt API (angl. Application programming interface) įgalina gauti ir naudotis viešai teikiamais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos meteorologijos ir vandens matavimo stotyse išmatuotais duomenimis bei sudarytomis orų prognozėmis (Harmonie/ECMWF orų modeliai). Naudodamiesi meteo.lt API, galite integruoti LHMT teikiamus meteorologinius duomenis į savo kuriamas programas. Platesnes naudojimosi Meteo.lt API instrukcijas rasite čia.

Šaltų orų dar buvo labai nedaug, tačiau plonu ledu jau pasidengę nedideli ežerėliai ir didesnių ežerų pakrantės. Nors kiekvienas žmogus, atrodo, žino apie tykančius pavojus, bet dalis jų vis tiek lipa ir vis bando žaisti su savo likimu.

Net jei lipama ant pakankamai tvirto ledo (kurio storis ≥7–12 cm) nedidelė tikimybė įlūžti išlieka VISADA, nes lede būna didesnių ar mažesnių trūkių, pasitaiko tuščių ertmių (oro burbulai). Taip pat, ledo storis kai kuriose vandens telkinio dalyse gali būti labai nevienodas dėl požeminių šaltinių, sniego, augalijos ar kt., todėl būtina pasitikrinti ledo storį. Dažniau tą reikėtų daryti, jeigu esate ant jums nepažįstamo vandens telkinio.

Dėl išgąsčio ir šoko papuolus į ledinį vandenį žmogui būna sunku išlikti ramiu bei aiškiai mąstyti, todėl prieš lipant labai svarbu žinoti ką žingsnis po žingsnio darysite jei netyčia įlūšite. Vaduojantis iš šalto vandens gniaužtų gelbsti ne tik (PRIVALOMI TURĖTI) ledo smaigai, bet puikiai pasitarnauti gali ir šalia turima ilgesnė lazda ar lenta. Na o jau įlūžus ir išlipus, nuo stipraus sušalimo gali padėti kažkur ant kranto (pvz. automobilyje) turimi atsarginiai sausi rūbai ar tiesiog didelis rankšluostis.

Būkime atsakingi, saugokime save ir kitus. 😉

👉Daugiau įvairių patarimų rasite specialiai paruoštame meteo.lt svetainės skyrelyje „Pasiruoškite ekstremaliems orams“.

Šiandien, lapkričio 23-ąją, minima Lietuvos kariuomenės diena. Šia proga dalinamės Vytauto Vosyliaus prisiminimais ir nuotraukomis, kuris tarpukario Lietuvoje dirbo karo aviacijos meteorologijos tarnyboje. ✈

Eilės tvarka: Vytautas Vosylius braižo polinę diagramą – vėjų rožę, taruoja po stikliniu gaubtu patalpintą barografą, kabina ant žemėlapio vietinių meteorologinių sąlygų ženklelius; pučiamas meteorologinio zondo balionas. XX a. 4 deš. pradžia. (LIMIS | Lietuvos aviacijos muziejus)

Toliau – netrumpa ištrauka iš žurnalo Karys: 1986 m. Nr. 2-3 (tekstas neredaguotas).

Kas iš jaunuolių nesvajoja skraidyti padangėse su paukščiais į Juk ir mūsų liaudies dainose skamba žodžiai: „…Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, paukščio sparnus kad turėčiau…” Taip ir aš svajojau pakliūti į Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą. Deja, po visų tikrinimų užkliuvau dėl širdies išsiplėtimo defekto, ir manęs nepriėmė. Pasirodo, per didelis mano jaunystėje sporto pamėgimas – ypač įrankių gimnastikos – sukėlė širdies išsiplėtimą. Tačiau vis tiek noras likti aviacijos tarnyboje nepraėjo. Laimė nusišypsojo, kai aerodromo komendantas mjr. V. Šenbergas pasiūlė stoti į aviacijos meteorologijos tarnybą. Žinoma, mielai sutikau, nors tuo laiku mažą supratimą teturėjau apie meteorologiją. Tiek, kiek teko susipažinti gimnazijoj per fizikos pamokas.

Taip karo tarnybos pabaigoj gavau įsakymą prisistatyti aerodrome esančios meteorologijos stoties viršininkui kpt. Kopukovui, vėliau sulietuvinusiam pavardę ir tapusiam Kovu. Prisistačiau. Jis trumpai supažindino su aviacijai reikalingų žinių teikimu, oro biuletenių sudarymu ir aukštumų vėjo krypties bei greičio nustatymu, jų reikalingumu skraidančiam personalui. Tolimesnį mokymą jis pavedė vyr. psk. Vl. Šliupiniui, tuo laiku ėjusiam meteorologijos stoties žinių teikėjo pareigas. Pirmąsias dienas jis daug ko neaiškino, tik liepė stebėti darbo eigą. Po poros dienų ėmiau orientuotis ir bandyti atlikti man duotus stebėjimus. Supažindino su debesų rūšimis ir jų prisilaikymo aukščiais. Tik man nebuvo aišku, kaip gavęs telegramas, išreikštas skaičiais grupėse, jis išdėstydavo meteorologines žinias ant specialiai paruošto Lietuvos žemėlapio. Juokaudamas pasisiūlė paaiškinti, jeigu aš „užfundysiu” vyno butelį. Nesutikau ir, pasiėmęs gautas telegramas ir kodo reikšmę, ėmiau kantriai narplioti paslaptį. Svarbiausia buvo nustatyti grupėje skaičių reikšmę ir vietą. Tai man pavyko išnarplioti per porą dienų, ir savaitės pabaigoje jau pateikiau iššifruotas žinias žemėlapyje.

Kpt. Kovas, matydamas mano pažangą darbe, įteikė inž. mjr. B. Vaivados išleistą knygą „Aeronautinė meteorologija”, įsakydamas gilintis daugiau į atmosferinius pasikeitimus ir jų judėjimą. Likęs etatiniu puskarininkiu, buvau apgyvendintas aerodrome esančiose patalpose, kadangi vasaros metu dažnai reikėdavo darbą pradėti 3-4 val. ryto, kuomet lėktuvai išskrisdavo atlikti fotografavimo užduotis. Dienos meteorologinių stebėjimų eiga buvo tokia: 8 val. ryto, 12 val. dienos ir 18 val. vakaro įrašai dienyne apie oro spaudimą, temperatūrą, drėgmės %, vėjo kryptį ir jo greitį, debesuotumą ir debesų rūšis, matomumą, kritulių kiekį, saulės švietimo laiką, slėgimo pasikeitimą 3-jų val. laikotarpyje ir kitus reiškinius. Tokias pat žinias gaudavome iš meteorologijos biuro priimtas iš visos Lietuvos stočių. Tas telegramas reikėjo iššifruoti ir išdėstyti specialiai paruoštuose žemėlapiuose, ir juos iškabinti meteorologinių žinių vitrinoje prie angarų pastatų.

Be visų tų oro duomenų, kas susiduriama žemės paviršiuje ir kiek akys aprėpia, buvo daromi vadinami pilotiniai stebėjimai. Tai yra, nustatymas vėjo krypties ir jo greičio įvairiuose aukščiuose. Matavimams atlikti buvo naudojamas teodolitas ir guminės, vandenilio dujomis pripildytos pūslės. Teodolitas tiksliai išniveliuojamas ir tiksliai nustatomas į šiaurę, paleidžiama vandenilio pripildyta pūslė su vienodu kilimo greičiu, kas minutę registruojant horizontalų ir vertikalų kampą. Sekama tol, kol pūslė dingsta debesyse arba aukštyje. Esant mažesniam oro spaudimui, pūslė per daug išsiplečia ir sprogsta. Jei oras giedras, pūslę seki mažiausiai iki 5 km, jei yra laiko ir aukščiau. Pūslės kilimo greitis priklauso nuo jos pakeliamo atitinkamo svorio. Pūslė pripildyta vandenilio dujų užrišama, ir kabinamas atitinkamas svoris. Pūslė privalo kaboti ore pastoviai. Tuomet nukabinus svorį, ji paleidžiama į viršų. Normalios pūslės, kurias mes naudojom, buvo pritaikytos kilimui 150 m per minutę. Buvo naudojamos ir didesnės pūslės, kuomet turėdavom daryti tokius stebėjimus nakties metu, nes tokia pūslė dar turėdavo su savim neštis ir mažą baterinę lemputę, kad būtų galima ją sekti teodolitu. Mano aukščiausias stebėjimo rekordas buvo 18.600 m. Sekimo laikas 1 val. 33 min. Pūslės kilimo greitis 200 m per minutę. Žiemos metu tesekdavom iki 5-6 km aukščio. Nors ir turėjom šiltą aprangą, bet dažnai stebėjimą baigdavom su nušalusia nosim.

Tolesnis darbas buvo baigiamas kambaryje. Tie kiekvienos minutės užregistruoti horizontalaus ir vertikalaus kampo duomenys buvo perkeliami ant vadinamojo Molčanovo rato. Nuo rato centro imama žymėti kiekvienos minutės padėtį. Taip gaudavome pūslės kilimo kreivę. Kiekvienos minutės intervalas reiškė vėjo greitį. Kadangi aukštumoje oro judėjimas priklauso nuo temperatūros ir kylančių bei krintančių srovių, tai vėjo kryptis ir greitis yra įvairūs. Rekordavimo metu pasitaikydavo, kad vėjas dažnai keisdavo kryptį visai priešinga vėjo krypčiai prie žemės. Pūslė, nunešta į vieną pusę horizonto, grįždavo net per stebėjimo teodolito centrą. Tai leisdavo stebėjimo aukštį pasiekti net iki 12-18 km. Tokie pilotiniai duomenys buvo perduodami telegramomis Karaliaučiaus, Rygos, Smolensko aerodromams. Tomis linijomis „Deruluftas” palaikė keleivinį susisiekimą.

Tuos pačius pilotinius stebėjimo duomenis naudojo ir mūsų lakūnai, skrisdami fotografuoti ar atlikti bombardavimo pratimų. Paprastai aukštumoje esti daug didesnis vėjo greitis, siekdamas 16-30 m per sekundę, tad ir skridimo kryptyje vėjas turi įtakos skrendančiam lėktuvui, jį nunešdamas į šoną, pagreitindamas ar sulėtindamas lėktuvo greitį. Turėdamas tikslius aukštumų vėjo duomenis, lakūnas įnešdamas pataisą, gali atlikti tikslius nuskridimus bei fotografavimo užduotį. Tuo laiku karo topografijos skyrius kaip tik ruošė naujus Lietuvos karo žemėlapius, naudodamas fotonuotraukas, kurias padarydavo mūsų karo aviacija. Tokie skrydžiai buvo daromi vasaros metu, giedromis dienomis, anksti rytą. Tad ir pilotinius duomenis turėjome atlikti prieš išskrendant lėktuvams. Lakūnas, gavęs duomenis ir fotografuojamą barą, skrisdavo atitinkamu kampu arba įnešdamas pataisą greitėjančio ar lėtėjančio skridimo laikui, atitinkamai nustatydavo fotokameros automatą, kuris lygiais intervalais eksponuodavo fotografuojamą objektą. Skrisdami atlikti bombardavimo pratimų, pilotas ar žvalgas turėjo apskaičiuoti vėjo greičio ir jo nunešimo kampo vidurkį tarp bombarduojančio aukščio ir žemės.

Neužteko būti tik meteorologu stebėtoju. Reikėjo būti ir chemiku. Mat vandenilio dujas turėjome pasigaminti patys. Tam buvo tam tikras aukštą slėgimą išlaikantis cilinderis, pakabintas ant vadinamo ožio, kad būtų galima jį siūbuoti. Į tuščią tokį cilinderį buvo supilama porcija „soda causticum”, įpilama 2 l vandens ir skubiai, atsargiai užsukamas antgalis, įleidžiant į vidų drauge pakabintą ant antgalio mažą cilinderį, kuris būdavo pripildytas „ferra silicium”. To mažojo cilinderio sienelės skylėtos. Gerai užsukus tą antgalį su spaudimo rodykle, būdavo imama didįjį cilinderj siūbuoti. Mažasis cilinderis, esantis viduje, atsimušdamas į didžiojo cilinderio vidaus sieneles, po truputį išberdavo per esamas joje skylutes „ferra silicium” į ištirpintą „soda causticum” skiedinį. Tuo metu prasidėdavo reakcija, sukeldama viduje aukštą temperatūrą. Didžiojo cilinderio paviršius būdavo aprištas asbesto audiniu, ant kurio pildavome vandenį, kuris sumažintų cilinderio karštį. Reakcijos metu spaudimo rodyklė pašokdavo net iki 275 laipsnių, reakcijai pasibaigus, spaudimas nukrisdavo iki 175. Tokio pagaminto vandenilio kiekio užtekdavo savaitei, net ir daugiau. Tačiau esant sausesniam orui, ypač vasaros metu, „ferra silicium”, kuris buvo laikomas palaidas, supiltas į mažąjį cilinderį, pradėdavo byrėti, dar nesuspėjus užsukti antgalio, įvykdavo reakcija, kurios metu jau baigti užsukti antgalį nebėra galimybės. Kadangi visa ta procedūra būdavo daroma pastato bokšte, tai buvo galimybė skubiai atidaryti į lauką esančias duris, kur vandenilio dujos greitai išsisklaidydavo. Kadangi didžiausias pavojus būdavo atvira ugnis, todėl ir mišinio gaminimo vieta buvo parinkta bokšte.

Meteorologijos stoties kambaryje buvo įrengti įvairūs registruojantys prietaisai. Vienas iš sudėtingiausių įrengimų buvo meteorografas, kuris registruodavo kiekvienu momentu esamą oro slėgimą, temperatūrą, drėgmę, vėjo kryptį ir jo greitį. Buvo ir atskirų registruojančių prietaisų. Tai barografas – slėgimui, hidrografas – drėgmei, termografas – temperatūrai.

Pradedant gaminti naują lėktuvų ANBO-IV seriją, dažnai tekdavo skristi su įvairiais rekorduojamais instrumentais. Ypač buvo įdomu skristi, kai buvo bandoma lėktuvo pakilimo greitis ir skridimo lubų aukščio nustatymas. Tokius naujų serijų lėktuvus dažniausiai bandydavo kpt. J. Mikėnas. Lėktuvas, trumpai pabėgėjęs aerodromu, kriokdamas pakildavo į viršų. Lakūno ir mano kūno padėtis buvo sėdėjimas ant nugaros. Tuo metu kilimo kampas pasiekdavo 60 laipsnių ir daugiau. Vėliau, aukštyje, mažėjant slėgimui, lėktuvas imdavo tiestis. Ilgiau tokį kilimo kampą ir greitį turėdavo, kai lėktuvą iš smigimo į žemę užplėšdavo kilimui į viršų. Registruojantis prietaisas tiksliai užfiksuodavo kreives diagramoje, parodydamas visą lėktuvo pajėgumą. Kiek žinau, bandymų duomenimis konstruktorius inž. plk. A. Gustaitis buvo labai patenkintas. Tuo metu lengvųjų žvalgybinių ir bombonešių grupėje mūsų ANBO-IV buvo pranašesni už kitų šalių gamybos panašaus tipo lėktuvus.

Dauguma stoties įrengimų buvo varomi pastovios elektros srovės ar mažo voltažo nuolatinės srovės – baterijos pagalba. Sugedus kuriam nors įrengimui, tekdavo siųsti į aviacijos dirbtuves taisyti. Ne visuomet pageidaujamu laiku juos pataisytus gaudavome. Tuomet man kilo mintis susipažinti su elektra plačiau ir tuos remontus atlikti pačiam. Stoties vedėjas kpt. Kovas pritarė mano minčiai, ir aš įstojau į vakarinius elektrotechnikos kursus Šančiuose, kurie truko dvejus metus. Baigęs kursus, perėmiau visus įrengimus savo priežiūron.

Kadangi tame pačiame pastate buvo ir aviacijos fotolaboratorija, tai aš neiškęsdavau neįkišęs snapo ir ten. Buvo įdomu stebėti, kai pagamintas topografijai nuotraukas dėdavo vieną prie kitos taip, kad jos sudarydavo nenutrūkstamą reljefo paviršių. Buvo progos stebėti ir filmų ryškinimą ir jų didinimo procesą. Vėliau susigundžiau ir įsigijau pirmąją kamerą. Fotolaboratorijos vedėjas mjr. V. Jablonskis buvo labai malonus ir kalbus žmogus. Matydamas mano susidomėjimą, mielai viską paaiškindavo. O kai pradėjo sektis, retkarčiais majoras pasiūlydavo padirbėti ir su laboratorijos kameromis. Pradėjau nuotraukas duoti „Kariui”. Kartą buvau pakliuvęs net į bėdą. Buvo atvykusi į aerodromą karo mokyklos kariūnų ekskursija. Aerodromo komendantas mjr. V. Šenbergas juos supažindino su fotolaboratorijos, meteorologijos darbais, vėliau ir su įvairiais lėktuvais. Pabaigoje pasiūlė tris skridimus. Turėjo traukti burtus, kam teks toji laimė. Kariūnai ištraukę skridimui burtus, buvo aprūpinti parašiutais, šalmais, akiniais ir paskraidinti ANBO-IV. Tuo laiku ir aš ten pasimaišiau su fotoaparatu, norėdamas užfiksuoti laiminguosius po jų skrydžių. Padariau dviejų kariūnų po jų skrydžių nuotraukas. Vienoje nuotraukoje skridęs kariūnas buvo patenkintas su šypsniu veide, antrasis išlipęs iš lėktuvo vos susilaikė ožius nelupęs. Abi nuotraukas padaviau „Kariui”. Tik pasirodžius „Kario” žurnalui su tomis nuotraukomis, buvau skubiai iškviestas į aviacijos Štabo pirmąjį skyrių pasiaiškinti. Mane prigriebė ne už komiškas nuotraukas, bet už tai, kad nuotraukose buvo matomas lėktuvas. Atsieit, išdaviau karišką paslaptį. Aš buvau labai nustebęs ir teisinaus, kad panašios nuotraukos su lėktuvais buvo ir anksčiau spausdinamos „Kary”. Be to, „Kario” redakcija, manau, yra gerai informuota, kas galima spausdinti, kas ne. Vis tiek buvau perspėtas, kad be l skyriaus leidimo panašių nuotraukų su lėktuvais niekam negaliu duoti. Atsakęs „Klausau” išėjau. Tik vėliau paaiškėjo, kad skridęs kariūnas su liūdnomis pasėkomis buvo to skyriaus viršininko giminaitis… Dabar aišku, kad ne lėktuvo paslaptį aš išdaviau, bet to skridusio kariūno… Bet fotografavimo meno vis tiek nemečiau ir tą pomėgį atsivežiau į Australiją.

1936 metais grįžo iš Prancūzijos inž. mjr. B. Vaivada, baigęs geofizikos institutą Paryžiuje. Su jo grįžimu pasikeitė ir meteorologinių institucijų padėtis. Iki šiol visam meteorologinių stočių tinklui nuo 1923 metų vadovavo meteorologas Step. Olšauskas. Jo dėka Lietuvoje buvo praplėstas meteorologinių stočių tinklas ir įsteigtas oro prognozės skyrius. Kauno, Klaipėdos, Zarasų, Panevėžio stotys buvo įtrauktos į tarptautinį meteorologinių stočių tinklą. Mjr. B. Vaivadai grįžus, ir, matyt, atitinkamoms ministerijoms susitarus, prognozės skyrių perėmė Krašto apsaugos ministerija. Karo meteorologijos tarnyba, kuriai vadovauti buvo paskirtas inž. mjr. B. Vaivada, prieš pradėdamas darbą, pasirūpino kadrais tam darbui atlikti. Taip aš tapau išbrauktas iš aviacijos meteorologijos stoties ir perkeltas į Karo meteorologijos tarnybą. Buvo priimtas dar vienas karininkas ir keli puskarininkiai iš artilerijos bei ryšių bataliono.

Ištisas dienas klausėmės įvairių paskaitų apie šį darbą, turėjom ir praktikos darbų. Radistai priiminėjo siunčiamas Europos stočių meteorologines telegramas, o mes turėjome žinoti stoties vietą žemėlapyje, iššifruodami atitinkamų žemėlapių oro duomenis. Tokių telegramų iš Europos priimdavo per du šimtus. Reikėjo mokėti jungti vienodo slėgimo kreives, vadinamas izobaromis, iš vienodos temperatūros duomenų reikėjo išryškinti šilto, šalto oro frontus, nustatyti aukšto ir žemo slėgimo centrus, jų judėjimo kryptį bei judėjimo greitį. Tuos duomenis apibendrinus, buvo galima numatyti ir būsiančią oro būklę. Taip galutinai buvo paruošiamas prognozinis Žemėlapis su izobaromis, aukšto ir žemo slėgimo centrais bei šalto ar šilto oro frontais ir prieraštyje numatomas oras kitai dienai.

Kai jau atsistojom ant tikrų tyrinėjimo pagrindų ir rezultatus ėmėm gauti panašius į skelbiamus Meteorologijos biuro ar net tikslesnius, 1939 metų vasarą visiškai perėmėme iš Meteorologijos biuro šį darbą. Meteorologijos biuras tuomet pasivadino Klimatologijos institutu.

Man šis darbas patiko, ir aš nesigailėjau laiko aukoti vakarais, kuomet susidarydavo neaiškios situacijos ir reikalaudavo tikslinimų. Tuo laiku jau aš buvau vedęs ir gyvenau Linksmadvaryje. Dažnai žiemos metu patraukdavau pašliūžomis per aerodromą vakarinei tarnybai. Blogam orui esant, kaip tirštam rūkui ar sniego pūgai siaučiant, nedrįsdavau trumpesniu keliu pasileisti per aerodromą Žagariškių angarų link. Stengiaus laikytis geležinkelio linijos, kuris ėjo pagal fortifikacijos pylimą „Maisto” fabriko link. Kitu atveju tektų gerokai paklaidžioti ir laiku neatvykti į vietą.

Vokiečių reichui pradėjus ekspansiją į Belgiją, Olandiją, tuojau buvo nutrauktas tarptautinis tų kraštų meteorologinių žinių tiekimas. Kai po savaitės nebegavome žinių iš Norvegijos ir Švedijos, mums jau buvo aišku, kad vokiečiai jau ir ten braunasi. Tą mūsų spėjimą patvirtino vidudienio skelbtos radijo žinios. Tad 1940 metų pradžioje jau buvo labai sunku spręsti apie numatomą orą be meteorologinių žinių iš Vakarų pusės – Anglijos, Norvegijos, Švedijos, kur būdavo visų ciklonų pradžia. Netrukus ir Rusija nutraukė žinių teikimą. Likome lyg sala didžioje chaoso jūroje. Birželio 14 d. rusams okupavus mūsų kraštą, baigėsi ir mūsų tarnyba.

1940 metų rudenį buvo pradėta organizuoti naujoji Lietuvos tarybinė aviacija. Visų mūsų nuostabai, toji reorganizacija buvo pavesta mjr. Kovui, buvusiam mano viršininkui. Sudarant naująją aviaciją, kiekvienas buvo asmeniškai klausinėjamas. Apklausus karininkus, priėjo ir mūsų eilė. Artėjant mano eilei, mintyse kovojau – ką daryti. Likti, ar visai iš karinės tarnybos pasitraukti? Bet viską išsprendė pats mjr. Kovas. Per visą tarnybos laiką aš su juo neturėjau jokių nesklandumų. Jis dažnai kviesdavosi mane elektros darbeliams į namus – taip, kad aš buvau jo mėgiamas. Ir dabar įėjus į jo kabinetą, draugiškai pasisveikino ir tarė: „Tave buvau numatęs Panevėžio aerodromo meteorologinės stoties vedėjo pareigoms, jaun. leitenantu. Bet gavęs kompartijos pranešimą, kad esi įtariamas, kaip nusistatęs prieš žydus, ir esi sekamas, numatytą poziciją aš negaliu tau duoti. Mano asmeniškas perspėjimas tebūnie tik tarp mudviejų. Asmeniškai patariu tau dingti iš Kauno”.

Aš padėkojau už perspėjimą, jis man padavė ranką, ir taip atsisveikinęs išėjau iš kabineto. Kitą dieną iš štabo gavau atsargos kario knygelę, kurioje buvo pažymėta, kad, man prašant, paleidžiamas į atsargą.

Tie dešimt metų, praleistų aviacijos tarnyboje, man buvo gražiausias jaunystės laikotarpis, kurį širdyje nešiosiu iki paskutiniosios mano dienos šioje Žemėje.

Nuotraukose – Vytautas Vosylius (dešinėje) prie kaušelinio meteorologinio anemometro; Vytautas Vosylius stovi Kauno aerodrome prie heliografo. XX a. 4 deš. pradžia. (LIMIS | Lietuvos aviacijos muziejus)

Vytautas Vosylius, Karo aviacijos meteorologijos tarnyboje. Karys: 1986 m. Nr. 2-3. | plienosparnai.lt

Šiandien minima pasaulinė televizijos diena. Pasaulyje televizija gyvuoja virš 90 metų, o Lietuvoje skaičiuoja 66 metus – transliacijos pradėtos 1957 m. balandžio 30-osios vakarą. Atsiradus televizijai buvo skaitomos ne tik naujausios žinios, bet ir orų prognozės. Tad šį kartą dalinamės labai įdomia ištrauka iš knygos „Lietuvos televizija. 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“

ORŲ PROGNOZĖS TELEVIZIJOJE

Lyg ant mokyklinės lentos nupieštas Amerikos žemėlapis ir ant jo kreida kritulius, pragiedrulius ir laipsnius piešiantis pranešėjas. Kitoje jo rankoje – telefono ragelis, kuriame girdi profesionalaus sinoptiko nurodymus. Tokios buvo pirmosios televizijos transliuotos orų prognozės.

1940–1941 metais pirmieji jas pradėjo transliuoti amerikiečiai. Europoje kasdien apie orus 1954 m. pradėjo informuoti britų BBC tarnyba, 1958 metais – ir prancūzai. Laidų vedėjai apžvelgdavo meteorologų atsiųstą informaciją, ant lentų pritvirtintuose žemėlapiuose su rašikliais, vėliau magnetais vaizduodavo, kaip juda oro frontai, žymėdavo kritulius, prognozuodavo ateinančių dienų orus.

Septintajame dešimtmetyje į ciklonus ir anticiklonus pažiūrėta iš viršaus: imtos naudoti palydovinės nuotraukos ir žemėlapiai. TV orų prognozėse pradėtas naudoti dar vienas triukas – inkrustacijos, kuomet orų pranešėjas mostaguoja priešais tuščią mėlynos ar žalios spalvos foną, o žiūrovai ekranuose mato besikeičiančius žemėlapius ar vaizdus. Tobulėjant vaizdo programoms ir kompiuteriams žemėlapiai ėmė judėti, žaibuoti, realiu laiku rodyti orų permainas, spėlioti galimus jų scenarijus ar transliuoti iš audrų epicentro.

Vos pasirodžiusios TV eteryje orų prognozės tapo labai populiarios, todėl konkuruodami tarpusavyje televizijos kanalai ėmė samdyti profesionalius sinoptikus – kad jų prognozės būtų kuo tikslesnės ir išsamesnės. Tačiau maždaug septintajame dešimtmetyje profesionalus iš eterio išstūmė vadinamosios orų mergaitės (kai kur ir berniukai) – televizijų vadovai nusprendė, kad žiūrovams maloniau žiūrėti į gražias moteris nei į rimtus specialistus. Negana to, nepraleista progos ir pasipelnyti – gražiosios orų pranešėjos šį tą ir pareklamuodavo, pavyzdžiui, dėvimą drabužį.

Televizinės orų prognozės buvo ir tebėra labai populiarios, o jų sėkmės paslaptys net kelios. Visų pirma, naudinga ir glausta informacija – juk visiems svarbu, ar rytoj reikės skėčio. Be to, jos transliuojamos žiūrimiausiu metu – prieš ar iš karto po žinių. Kita vertus, orų prognozių žiūrimumas priklauso ir nuo šalies klimato. Lietuvoje šis žanras mažiau populiarus nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurių didžiulės teritorijos įvairūs regionai susiduria su skirtingais ir pavojingais gamtos reiškiniais: Pietus siaubia uraganai ir viesulai, Šiaurė sulaukia nuožmių pūgų ar audrų. Tokios stichijos grasina ne tik žmonių saugumui, bet ir veikia ekonomiką, tad svarbu jas numatyti ir iš anksto pasirengti.

Tai liudija ir 1987 m. Kanados Albertos provincijai smogęs labai galingas viesulas. Nors Kanados meteorologai gyventojus mėgino įspėti, tačiau vietos žiniasklaida į tai deramai nereagavo ir laiku neišplatino informacijos apie artėjantį pavojų. 27 žmones pražudęs ir pusę milijardo dolerių nuostolių pridaręs viesulas įėjo į Kanados istoriją ne tik Juodojo penktadienio vardu, bet ir dėl to, kad po šios stichijos šalyje nuspręsta įkurti nuolat informaciją apie orus teikiantį televizijos kanalą. O pirmasis pasaulyje kiaurą parą tik apie orus kalbantis ir Amerikos televizijos klasika tapęs kanalas „The Weather Channel“ transliacijas pradėjo 1982 metais.

Skirtingai nei žiūrovai, televizijos kanalai nedėkingam klimatui labai dėkingi – kuo prastesni ir įvairesni orai, tuo atidžiau susirūpinę žmonės seka prognozes, tad jos televizijai tampa tikru aukso veršiu. Didžiausias Prancūzijos komercinis kanalas TF1 suskaičiavo, kad per pusantrų metų transliuotos daugiau nei 9000 sekundžių (mažiau nei trys valandos) orų prognozių atnešė per 19 milijonų eurų už reklamą.
Populiarų žanrą privalo pristatyti ir patys populiariausi veidai. Tad televizijos negaili labai apvalių sumų orų mergaitėms ir berniukams, kurie yra ne tik išvaizdūs, bet kai kuriose šalyse privalo turėti ir meteorologo, ir komunikacijos specialisto išsilavinimą, būti tikros žvaigždės bei socialinių tinklų vilkai. Šnabždamasi, kad jų uždarbio sumos per metus viršija ir penkiaženkles sumas…

ORŲ MERGAITĖS

1997 m. rudenį po „Panoramos“ atsirado atskira orų prognozės rubrika. LTV buvo pirmoji televizija Lietuvoje, kurioje prognozę žiūrovams pristatė „orų mergaitės“. Užsienio televizijose tai ne naujiena – šios rubrikos vedėjai visuomet buvo labai populiarūs ekrano žmonės. Ten dažniausiai rubriką rengia ir pristato profesionalūs sinoptikai, o ne žurnalistai. Tenykštės techninės galimybės leidžia orų prognozes tiesioginiame arba netiesioginiame eteryje transliuoti tiesiai iš hidrometeorologinių tarnybų, kas valandą pateikti naujausius duomenis apie orus ne tik Europoje, bet ir Azijoje ar Afrikoje.

Lietuvoje pirmosiomis „orų mergaitėmis“ tapo studentės Aušrinė Aleksaitė ir Auksė Armonaitė. 1999 m. „oru mergaitėmis“ pradėjo dirbti lituanistė Asta Slapšienė ir tuomet dar tik studijavusi žurnalistiką Lavija Šurnaitė. Pačios merginos tekstų nekurdavo – tai darydavo meteorologai. Informaciją apie rytdienos orus į LTV Naujienų direkciją atsiųsdavo sinoptikai iš Hidrometeorologijos tarnybos, ją belikdavo suredaguoti. Primargintą specialiųjų terminų tekstą merginos skaitydavo iš suflerio. Tuo metu dėl sunkios TV finansinės padėties apdarais reikėjo rūpintis pačioms. LRT kostiumininkai išgalėdavo pasiūlyti tik porą švarkelių, o šiltesnę dieną tekdavo puoštis asmeninio garderobo drabužiais. (Kalba Vilnius, 1999 07 16)

LTV orų pranešėjos Auksė Armonaitė (kairėje) ir Aušrinė Aleksaitė

2000 m. rudenį, kai beveik visos lietuviškos televizijos turėjo orų rubrikas, LTV su orų pranešėjomis atsisveikino. „Lietuvos televizijai dabar sunkūs laikai, – sakė „orų mergaičių“ „krikštatėviu“ vadintas LTV Naujienų direkcijos direktorės pavaduotojas Jonas Ramelis. – Todėl nuspręsta, jog nuo šiol orus pranešinės žinių vedėjai.“ (Respublika, 2000 10 27–11 03) Visos „orų mergaitės“ sako, kad ir atsisveikinus su eteriu pažįstami jų vis klausinėja, koks bus rytoj oras.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos televizija. 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.