Autorius: Gytis Valaika

Šiandien, lapkričio 23-ąją, minima Lietuvos kariuomenės diena. Šia proga dalinamės Vytauto Vosyliaus prisiminimais ir nuotraukomis, kuris tarpukario Lietuvoje dirbo karo aviacijos meteorologijos tarnyboje. ✈

Eilės tvarka: Vytautas Vosylius braižo polinę diagramą – vėjų rožę, taruoja po stikliniu gaubtu patalpintą barografą, kabina ant žemėlapio vietinių meteorologinių sąlygų ženklelius; pučiamas meteorologinio zondo balionas. XX a. 4 deš. pradžia. (LIMIS | Lietuvos aviacijos muziejus)

Toliau – netrumpa ištrauka iš žurnalo Karys: 1986 m. Nr. 2-3 (tekstas neredaguotas).

Kas iš jaunuolių nesvajoja skraidyti padangėse su paukščiais į Juk ir mūsų liaudies dainose skamba žodžiai: „…Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, paukščio sparnus kad turėčiau…” Taip ir aš svajojau pakliūti į Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą. Deja, po visų tikrinimų užkliuvau dėl širdies išsiplėtimo defekto, ir manęs nepriėmė. Pasirodo, per didelis mano jaunystėje sporto pamėgimas – ypač įrankių gimnastikos – sukėlė širdies išsiplėtimą. Tačiau vis tiek noras likti aviacijos tarnyboje nepraėjo. Laimė nusišypsojo, kai aerodromo komendantas mjr. V. Šenbergas pasiūlė stoti į aviacijos meteorologijos tarnybą. Žinoma, mielai sutikau, nors tuo laiku mažą supratimą teturėjau apie meteorologiją. Tiek, kiek teko susipažinti gimnazijoj per fizikos pamokas.

Taip karo tarnybos pabaigoj gavau įsakymą prisistatyti aerodrome esančios meteorologijos stoties viršininkui kpt. Kopukovui, vėliau sulietuvinusiam pavardę ir tapusiam Kovu. Prisistačiau. Jis trumpai supažindino su aviacijai reikalingų žinių teikimu, oro biuletenių sudarymu ir aukštumų vėjo krypties bei greičio nustatymu, jų reikalingumu skraidančiam personalui. Tolimesnį mokymą jis pavedė vyr. psk. Vl. Šliupiniui, tuo laiku ėjusiam meteorologijos stoties žinių teikėjo pareigas. Pirmąsias dienas jis daug ko neaiškino, tik liepė stebėti darbo eigą. Po poros dienų ėmiau orientuotis ir bandyti atlikti man duotus stebėjimus. Supažindino su debesų rūšimis ir jų prisilaikymo aukščiais. Tik man nebuvo aišku, kaip gavęs telegramas, išreikštas skaičiais grupėse, jis išdėstydavo meteorologines žinias ant specialiai paruošto Lietuvos žemėlapio. Juokaudamas pasisiūlė paaiškinti, jeigu aš „užfundysiu” vyno butelį. Nesutikau ir, pasiėmęs gautas telegramas ir kodo reikšmę, ėmiau kantriai narplioti paslaptį. Svarbiausia buvo nustatyti grupėje skaičių reikšmę ir vietą. Tai man pavyko išnarplioti per porą dienų, ir savaitės pabaigoje jau pateikiau iššifruotas žinias žemėlapyje.

Kpt. Kovas, matydamas mano pažangą darbe, įteikė inž. mjr. B. Vaivados išleistą knygą „Aeronautinė meteorologija”, įsakydamas gilintis daugiau į atmosferinius pasikeitimus ir jų judėjimą. Likęs etatiniu puskarininkiu, buvau apgyvendintas aerodrome esančiose patalpose, kadangi vasaros metu dažnai reikėdavo darbą pradėti 3-4 val. ryto, kuomet lėktuvai išskrisdavo atlikti fotografavimo užduotis. Dienos meteorologinių stebėjimų eiga buvo tokia: 8 val. ryto, 12 val. dienos ir 18 val. vakaro įrašai dienyne apie oro spaudimą, temperatūrą, drėgmės %, vėjo kryptį ir jo greitį, debesuotumą ir debesų rūšis, matomumą, kritulių kiekį, saulės švietimo laiką, slėgimo pasikeitimą 3-jų val. laikotarpyje ir kitus reiškinius. Tokias pat žinias gaudavome iš meteorologijos biuro priimtas iš visos Lietuvos stočių. Tas telegramas reikėjo iššifruoti ir išdėstyti specialiai paruoštuose žemėlapiuose, ir juos iškabinti meteorologinių žinių vitrinoje prie angarų pastatų.

Be visų tų oro duomenų, kas susiduriama žemės paviršiuje ir kiek akys aprėpia, buvo daromi vadinami pilotiniai stebėjimai. Tai yra, nustatymas vėjo krypties ir jo greičio įvairiuose aukščiuose. Matavimams atlikti buvo naudojamas teodolitas ir guminės, vandenilio dujomis pripildytos pūslės. Teodolitas tiksliai išniveliuojamas ir tiksliai nustatomas į šiaurę, paleidžiama vandenilio pripildyta pūslė su vienodu kilimo greičiu, kas minutę registruojant horizontalų ir vertikalų kampą. Sekama tol, kol pūslė dingsta debesyse arba aukštyje. Esant mažesniam oro spaudimui, pūslė per daug išsiplečia ir sprogsta. Jei oras giedras, pūslę seki mažiausiai iki 5 km, jei yra laiko ir aukščiau. Pūslės kilimo greitis priklauso nuo jos pakeliamo atitinkamo svorio. Pūslė pripildyta vandenilio dujų užrišama, ir kabinamas atitinkamas svoris. Pūslė privalo kaboti ore pastoviai. Tuomet nukabinus svorį, ji paleidžiama į viršų. Normalios pūslės, kurias mes naudojom, buvo pritaikytos kilimui 150 m per minutę. Buvo naudojamos ir didesnės pūslės, kuomet turėdavom daryti tokius stebėjimus nakties metu, nes tokia pūslė dar turėdavo su savim neštis ir mažą baterinę lemputę, kad būtų galima ją sekti teodolitu. Mano aukščiausias stebėjimo rekordas buvo 18.600 m. Sekimo laikas 1 val. 33 min. Pūslės kilimo greitis 200 m per minutę. Žiemos metu tesekdavom iki 5-6 km aukščio. Nors ir turėjom šiltą aprangą, bet dažnai stebėjimą baigdavom su nušalusia nosim.

Tolesnis darbas buvo baigiamas kambaryje. Tie kiekvienos minutės užregistruoti horizontalaus ir vertikalaus kampo duomenys buvo perkeliami ant vadinamojo Molčanovo rato. Nuo rato centro imama žymėti kiekvienos minutės padėtį. Taip gaudavome pūslės kilimo kreivę. Kiekvienos minutės intervalas reiškė vėjo greitį. Kadangi aukštumoje oro judėjimas priklauso nuo temperatūros ir kylančių bei krintančių srovių, tai vėjo kryptis ir greitis yra įvairūs. Rekordavimo metu pasitaikydavo, kad vėjas dažnai keisdavo kryptį visai priešinga vėjo krypčiai prie žemės. Pūslė, nunešta į vieną pusę horizonto, grįždavo net per stebėjimo teodolito centrą. Tai leisdavo stebėjimo aukštį pasiekti net iki 12-18 km. Tokie pilotiniai duomenys buvo perduodami telegramomis Karaliaučiaus, Rygos, Smolensko aerodromams. Tomis linijomis „Deruluftas” palaikė keleivinį susisiekimą.

Tuos pačius pilotinius stebėjimo duomenis naudojo ir mūsų lakūnai, skrisdami fotografuoti ar atlikti bombardavimo pratimų. Paprastai aukštumoje esti daug didesnis vėjo greitis, siekdamas 16-30 m per sekundę, tad ir skridimo kryptyje vėjas turi įtakos skrendančiam lėktuvui, jį nunešdamas į šoną, pagreitindamas ar sulėtindamas lėktuvo greitį. Turėdamas tikslius aukštumų vėjo duomenis, lakūnas įnešdamas pataisą, gali atlikti tikslius nuskridimus bei fotografavimo užduotį. Tuo laiku karo topografijos skyrius kaip tik ruošė naujus Lietuvos karo žemėlapius, naudodamas fotonuotraukas, kurias padarydavo mūsų karo aviacija. Tokie skrydžiai buvo daromi vasaros metu, giedromis dienomis, anksti rytą. Tad ir pilotinius duomenis turėjome atlikti prieš išskrendant lėktuvams. Lakūnas, gavęs duomenis ir fotografuojamą barą, skrisdavo atitinkamu kampu arba įnešdamas pataisą greitėjančio ar lėtėjančio skridimo laikui, atitinkamai nustatydavo fotokameros automatą, kuris lygiais intervalais eksponuodavo fotografuojamą objektą. Skrisdami atlikti bombardavimo pratimų, pilotas ar žvalgas turėjo apskaičiuoti vėjo greičio ir jo nunešimo kampo vidurkį tarp bombarduojančio aukščio ir žemės.

Neužteko būti tik meteorologu stebėtoju. Reikėjo būti ir chemiku. Mat vandenilio dujas turėjome pasigaminti patys. Tam buvo tam tikras aukštą slėgimą išlaikantis cilinderis, pakabintas ant vadinamo ožio, kad būtų galima jį siūbuoti. Į tuščią tokį cilinderį buvo supilama porcija „soda causticum”, įpilama 2 l vandens ir skubiai, atsargiai užsukamas antgalis, įleidžiant į vidų drauge pakabintą ant antgalio mažą cilinderį, kuris būdavo pripildytas „ferra silicium”. To mažojo cilinderio sienelės skylėtos. Gerai užsukus tą antgalį su spaudimo rodykle, būdavo imama didįjį cilinderj siūbuoti. Mažasis cilinderis, esantis viduje, atsimušdamas į didžiojo cilinderio vidaus sieneles, po truputį išberdavo per esamas joje skylutes „ferra silicium” į ištirpintą „soda causticum” skiedinį. Tuo metu prasidėdavo reakcija, sukeldama viduje aukštą temperatūrą. Didžiojo cilinderio paviršius būdavo aprištas asbesto audiniu, ant kurio pildavome vandenį, kuris sumažintų cilinderio karštį. Reakcijos metu spaudimo rodyklė pašokdavo net iki 275 laipsnių, reakcijai pasibaigus, spaudimas nukrisdavo iki 175. Tokio pagaminto vandenilio kiekio užtekdavo savaitei, net ir daugiau. Tačiau esant sausesniam orui, ypač vasaros metu, „ferra silicium”, kuris buvo laikomas palaidas, supiltas į mažąjį cilinderį, pradėdavo byrėti, dar nesuspėjus užsukti antgalio, įvykdavo reakcija, kurios metu jau baigti užsukti antgalį nebėra galimybės. Kadangi visa ta procedūra būdavo daroma pastato bokšte, tai buvo galimybė skubiai atidaryti į lauką esančias duris, kur vandenilio dujos greitai išsisklaidydavo. Kadangi didžiausias pavojus būdavo atvira ugnis, todėl ir mišinio gaminimo vieta buvo parinkta bokšte.

Meteorologijos stoties kambaryje buvo įrengti įvairūs registruojantys prietaisai. Vienas iš sudėtingiausių įrengimų buvo meteorografas, kuris registruodavo kiekvienu momentu esamą oro slėgimą, temperatūrą, drėgmę, vėjo kryptį ir jo greitį. Buvo ir atskirų registruojančių prietaisų. Tai barografas – slėgimui, hidrografas – drėgmei, termografas – temperatūrai.

Pradedant gaminti naują lėktuvų ANBO-IV seriją, dažnai tekdavo skristi su įvairiais rekorduojamais instrumentais. Ypač buvo įdomu skristi, kai buvo bandoma lėktuvo pakilimo greitis ir skridimo lubų aukščio nustatymas. Tokius naujų serijų lėktuvus dažniausiai bandydavo kpt. J. Mikėnas. Lėktuvas, trumpai pabėgėjęs aerodromu, kriokdamas pakildavo į viršų. Lakūno ir mano kūno padėtis buvo sėdėjimas ant nugaros. Tuo metu kilimo kampas pasiekdavo 60 laipsnių ir daugiau. Vėliau, aukštyje, mažėjant slėgimui, lėktuvas imdavo tiestis. Ilgiau tokį kilimo kampą ir greitį turėdavo, kai lėktuvą iš smigimo į žemę užplėšdavo kilimui į viršų. Registruojantis prietaisas tiksliai užfiksuodavo kreives diagramoje, parodydamas visą lėktuvo pajėgumą. Kiek žinau, bandymų duomenimis konstruktorius inž. plk. A. Gustaitis buvo labai patenkintas. Tuo metu lengvųjų žvalgybinių ir bombonešių grupėje mūsų ANBO-IV buvo pranašesni už kitų šalių gamybos panašaus tipo lėktuvus.

Dauguma stoties įrengimų buvo varomi pastovios elektros srovės ar mažo voltažo nuolatinės srovės – baterijos pagalba. Sugedus kuriam nors įrengimui, tekdavo siųsti į aviacijos dirbtuves taisyti. Ne visuomet pageidaujamu laiku juos pataisytus gaudavome. Tuomet man kilo mintis susipažinti su elektra plačiau ir tuos remontus atlikti pačiam. Stoties vedėjas kpt. Kovas pritarė mano minčiai, ir aš įstojau į vakarinius elektrotechnikos kursus Šančiuose, kurie truko dvejus metus. Baigęs kursus, perėmiau visus įrengimus savo priežiūron.

Kadangi tame pačiame pastate buvo ir aviacijos fotolaboratorija, tai aš neiškęsdavau neįkišęs snapo ir ten. Buvo įdomu stebėti, kai pagamintas topografijai nuotraukas dėdavo vieną prie kitos taip, kad jos sudarydavo nenutrūkstamą reljefo paviršių. Buvo progos stebėti ir filmų ryškinimą ir jų didinimo procesą. Vėliau susigundžiau ir įsigijau pirmąją kamerą. Fotolaboratorijos vedėjas mjr. V. Jablonskis buvo labai malonus ir kalbus žmogus. Matydamas mano susidomėjimą, mielai viską paaiškindavo. O kai pradėjo sektis, retkarčiais majoras pasiūlydavo padirbėti ir su laboratorijos kameromis. Pradėjau nuotraukas duoti „Kariui”. Kartą buvau pakliuvęs net į bėdą. Buvo atvykusi į aerodromą karo mokyklos kariūnų ekskursija. Aerodromo komendantas mjr. V. Šenbergas juos supažindino su fotolaboratorijos, meteorologijos darbais, vėliau ir su įvairiais lėktuvais. Pabaigoje pasiūlė tris skridimus. Turėjo traukti burtus, kam teks toji laimė. Kariūnai ištraukę skridimui burtus, buvo aprūpinti parašiutais, šalmais, akiniais ir paskraidinti ANBO-IV. Tuo laiku ir aš ten pasimaišiau su fotoaparatu, norėdamas užfiksuoti laiminguosius po jų skrydžių. Padariau dviejų kariūnų po jų skrydžių nuotraukas. Vienoje nuotraukoje skridęs kariūnas buvo patenkintas su šypsniu veide, antrasis išlipęs iš lėktuvo vos susilaikė ožius nelupęs. Abi nuotraukas padaviau „Kariui”. Tik pasirodžius „Kario” žurnalui su tomis nuotraukomis, buvau skubiai iškviestas į aviacijos Štabo pirmąjį skyrių pasiaiškinti. Mane prigriebė ne už komiškas nuotraukas, bet už tai, kad nuotraukose buvo matomas lėktuvas. Atsieit, išdaviau karišką paslaptį. Aš buvau labai nustebęs ir teisinaus, kad panašios nuotraukos su lėktuvais buvo ir anksčiau spausdinamos „Kary”. Be to, „Kario” redakcija, manau, yra gerai informuota, kas galima spausdinti, kas ne. Vis tiek buvau perspėtas, kad be l skyriaus leidimo panašių nuotraukų su lėktuvais niekam negaliu duoti. Atsakęs „Klausau” išėjau. Tik vėliau paaiškėjo, kad skridęs kariūnas su liūdnomis pasėkomis buvo to skyriaus viršininko giminaitis… Dabar aišku, kad ne lėktuvo paslaptį aš išdaviau, bet to skridusio kariūno… Bet fotografavimo meno vis tiek nemečiau ir tą pomėgį atsivežiau į Australiją.

1936 metais grįžo iš Prancūzijos inž. mjr. B. Vaivada, baigęs geofizikos institutą Paryžiuje. Su jo grįžimu pasikeitė ir meteorologinių institucijų padėtis. Iki šiol visam meteorologinių stočių tinklui nuo 1923 metų vadovavo meteorologas Step. Olšauskas. Jo dėka Lietuvoje buvo praplėstas meteorologinių stočių tinklas ir įsteigtas oro prognozės skyrius. Kauno, Klaipėdos, Zarasų, Panevėžio stotys buvo įtrauktos į tarptautinį meteorologinių stočių tinklą. Mjr. B. Vaivadai grįžus, ir, matyt, atitinkamoms ministerijoms susitarus, prognozės skyrių perėmė Krašto apsaugos ministerija. Karo meteorologijos tarnyba, kuriai vadovauti buvo paskirtas inž. mjr. B. Vaivada, prieš pradėdamas darbą, pasirūpino kadrais tam darbui atlikti. Taip aš tapau išbrauktas iš aviacijos meteorologijos stoties ir perkeltas į Karo meteorologijos tarnybą. Buvo priimtas dar vienas karininkas ir keli puskarininkiai iš artilerijos bei ryšių bataliono.

Ištisas dienas klausėmės įvairių paskaitų apie šį darbą, turėjom ir praktikos darbų. Radistai priiminėjo siunčiamas Europos stočių meteorologines telegramas, o mes turėjome žinoti stoties vietą žemėlapyje, iššifruodami atitinkamų žemėlapių oro duomenis. Tokių telegramų iš Europos priimdavo per du šimtus. Reikėjo mokėti jungti vienodo slėgimo kreives, vadinamas izobaromis, iš vienodos temperatūros duomenų reikėjo išryškinti šilto, šalto oro frontus, nustatyti aukšto ir žemo slėgimo centrus, jų judėjimo kryptį bei judėjimo greitį. Tuos duomenis apibendrinus, buvo galima numatyti ir būsiančią oro būklę. Taip galutinai buvo paruošiamas prognozinis Žemėlapis su izobaromis, aukšto ir žemo slėgimo centrais bei šalto ar šilto oro frontais ir prieraštyje numatomas oras kitai dienai.

Kai jau atsistojom ant tikrų tyrinėjimo pagrindų ir rezultatus ėmėm gauti panašius į skelbiamus Meteorologijos biuro ar net tikslesnius, 1939 metų vasarą visiškai perėmėme iš Meteorologijos biuro šį darbą. Meteorologijos biuras tuomet pasivadino Klimatologijos institutu.

Man šis darbas patiko, ir aš nesigailėjau laiko aukoti vakarais, kuomet susidarydavo neaiškios situacijos ir reikalaudavo tikslinimų. Tuo laiku jau aš buvau vedęs ir gyvenau Linksmadvaryje. Dažnai žiemos metu patraukdavau pašliūžomis per aerodromą vakarinei tarnybai. Blogam orui esant, kaip tirštam rūkui ar sniego pūgai siaučiant, nedrįsdavau trumpesniu keliu pasileisti per aerodromą Žagariškių angarų link. Stengiaus laikytis geležinkelio linijos, kuris ėjo pagal fortifikacijos pylimą „Maisto” fabriko link. Kitu atveju tektų gerokai paklaidžioti ir laiku neatvykti į vietą.

Vokiečių reichui pradėjus ekspansiją į Belgiją, Olandiją, tuojau buvo nutrauktas tarptautinis tų kraštų meteorologinių žinių tiekimas. Kai po savaitės nebegavome žinių iš Norvegijos ir Švedijos, mums jau buvo aišku, kad vokiečiai jau ir ten braunasi. Tą mūsų spėjimą patvirtino vidudienio skelbtos radijo žinios. Tad 1940 metų pradžioje jau buvo labai sunku spręsti apie numatomą orą be meteorologinių žinių iš Vakarų pusės – Anglijos, Norvegijos, Švedijos, kur būdavo visų ciklonų pradžia. Netrukus ir Rusija nutraukė žinių teikimą. Likome lyg sala didžioje chaoso jūroje. Birželio 14 d. rusams okupavus mūsų kraštą, baigėsi ir mūsų tarnyba.

1940 metų rudenį buvo pradėta organizuoti naujoji Lietuvos tarybinė aviacija. Visų mūsų nuostabai, toji reorganizacija buvo pavesta mjr. Kovui, buvusiam mano viršininkui. Sudarant naująją aviaciją, kiekvienas buvo asmeniškai klausinėjamas. Apklausus karininkus, priėjo ir mūsų eilė. Artėjant mano eilei, mintyse kovojau – ką daryti. Likti, ar visai iš karinės tarnybos pasitraukti? Bet viską išsprendė pats mjr. Kovas. Per visą tarnybos laiką aš su juo neturėjau jokių nesklandumų. Jis dažnai kviesdavosi mane elektros darbeliams į namus – taip, kad aš buvau jo mėgiamas. Ir dabar įėjus į jo kabinetą, draugiškai pasisveikino ir tarė: „Tave buvau numatęs Panevėžio aerodromo meteorologinės stoties vedėjo pareigoms, jaun. leitenantu. Bet gavęs kompartijos pranešimą, kad esi įtariamas, kaip nusistatęs prieš žydus, ir esi sekamas, numatytą poziciją aš negaliu tau duoti. Mano asmeniškas perspėjimas tebūnie tik tarp mudviejų. Asmeniškai patariu tau dingti iš Kauno”.

Aš padėkojau už perspėjimą, jis man padavė ranką, ir taip atsisveikinęs išėjau iš kabineto. Kitą dieną iš štabo gavau atsargos kario knygelę, kurioje buvo pažymėta, kad, man prašant, paleidžiamas į atsargą.

Tie dešimt metų, praleistų aviacijos tarnyboje, man buvo gražiausias jaunystės laikotarpis, kurį širdyje nešiosiu iki paskutiniosios mano dienos šioje Žemėje.

Nuotraukose – Vytautas Vosylius (dešinėje) prie kaušelinio meteorologinio anemometro; Vytautas Vosylius stovi Kauno aerodrome prie heliografo. XX a. 4 deš. pradžia. (LIMIS | Lietuvos aviacijos muziejus)

Vytautas Vosylius, Karo aviacijos meteorologijos tarnyboje. Karys: 1986 m. Nr. 2-3. | plienosparnai.lt

Šiandien minima pasaulinė televizijos diena. Pasaulyje televizija gyvuoja virš 90 metų, o Lietuvoje skaičiuoja 66 metus – transliacijos pradėtos 1957 m. balandžio 30-osios vakarą. Atsiradus televizijai buvo skaitomos ne tik naujausios žinios, bet ir orų prognozės. Tad šį kartą dalinamės labai įdomia ištrauka iš knygos „Lietuvos televizija. 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“

ORŲ PROGNOZĖS TELEVIZIJOJE

Lyg ant mokyklinės lentos nupieštas Amerikos žemėlapis ir ant jo kreida kritulius, pragiedrulius ir laipsnius piešiantis pranešėjas. Kitoje jo rankoje – telefono ragelis, kuriame girdi profesionalaus sinoptiko nurodymus. Tokios buvo pirmosios televizijos transliuotos orų prognozės.

1940–1941 metais pirmieji jas pradėjo transliuoti amerikiečiai. Europoje kasdien apie orus 1954 m. pradėjo informuoti britų BBC tarnyba, 1958 metais – ir prancūzai. Laidų vedėjai apžvelgdavo meteorologų atsiųstą informaciją, ant lentų pritvirtintuose žemėlapiuose su rašikliais, vėliau magnetais vaizduodavo, kaip juda oro frontai, žymėdavo kritulius, prognozuodavo ateinančių dienų orus.

Septintajame dešimtmetyje į ciklonus ir anticiklonus pažiūrėta iš viršaus: imtos naudoti palydovinės nuotraukos ir žemėlapiai. TV orų prognozėse pradėtas naudoti dar vienas triukas – inkrustacijos, kuomet orų pranešėjas mostaguoja priešais tuščią mėlynos ar žalios spalvos foną, o žiūrovai ekranuose mato besikeičiančius žemėlapius ar vaizdus. Tobulėjant vaizdo programoms ir kompiuteriams žemėlapiai ėmė judėti, žaibuoti, realiu laiku rodyti orų permainas, spėlioti galimus jų scenarijus ar transliuoti iš audrų epicentro.

Vos pasirodžiusios TV eteryje orų prognozės tapo labai populiarios, todėl konkuruodami tarpusavyje televizijos kanalai ėmė samdyti profesionalius sinoptikus – kad jų prognozės būtų kuo tikslesnės ir išsamesnės. Tačiau maždaug septintajame dešimtmetyje profesionalus iš eterio išstūmė vadinamosios orų mergaitės (kai kur ir berniukai) – televizijų vadovai nusprendė, kad žiūrovams maloniau žiūrėti į gražias moteris nei į rimtus specialistus. Negana to, nepraleista progos ir pasipelnyti – gražiosios orų pranešėjos šį tą ir pareklamuodavo, pavyzdžiui, dėvimą drabužį.

Televizinės orų prognozės buvo ir tebėra labai populiarios, o jų sėkmės paslaptys net kelios. Visų pirma, naudinga ir glausta informacija – juk visiems svarbu, ar rytoj reikės skėčio. Be to, jos transliuojamos žiūrimiausiu metu – prieš ar iš karto po žinių. Kita vertus, orų prognozių žiūrimumas priklauso ir nuo šalies klimato. Lietuvoje šis žanras mažiau populiarus nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurių didžiulės teritorijos įvairūs regionai susiduria su skirtingais ir pavojingais gamtos reiškiniais: Pietus siaubia uraganai ir viesulai, Šiaurė sulaukia nuožmių pūgų ar audrų. Tokios stichijos grasina ne tik žmonių saugumui, bet ir veikia ekonomiką, tad svarbu jas numatyti ir iš anksto pasirengti.

Tai liudija ir 1987 m. Kanados Albertos provincijai smogęs labai galingas viesulas. Nors Kanados meteorologai gyventojus mėgino įspėti, tačiau vietos žiniasklaida į tai deramai nereagavo ir laiku neišplatino informacijos apie artėjantį pavojų. 27 žmones pražudęs ir pusę milijardo dolerių nuostolių pridaręs viesulas įėjo į Kanados istoriją ne tik Juodojo penktadienio vardu, bet ir dėl to, kad po šios stichijos šalyje nuspręsta įkurti nuolat informaciją apie orus teikiantį televizijos kanalą. O pirmasis pasaulyje kiaurą parą tik apie orus kalbantis ir Amerikos televizijos klasika tapęs kanalas „The Weather Channel“ transliacijas pradėjo 1982 metais.

Skirtingai nei žiūrovai, televizijos kanalai nedėkingam klimatui labai dėkingi – kuo prastesni ir įvairesni orai, tuo atidžiau susirūpinę žmonės seka prognozes, tad jos televizijai tampa tikru aukso veršiu. Didžiausias Prancūzijos komercinis kanalas TF1 suskaičiavo, kad per pusantrų metų transliuotos daugiau nei 9000 sekundžių (mažiau nei trys valandos) orų prognozių atnešė per 19 milijonų eurų už reklamą.
Populiarų žanrą privalo pristatyti ir patys populiariausi veidai. Tad televizijos negaili labai apvalių sumų orų mergaitėms ir berniukams, kurie yra ne tik išvaizdūs, bet kai kuriose šalyse privalo turėti ir meteorologo, ir komunikacijos specialisto išsilavinimą, būti tikros žvaigždės bei socialinių tinklų vilkai. Šnabždamasi, kad jų uždarbio sumos per metus viršija ir penkiaženkles sumas…

ORŲ MERGAITĖS

1997 m. rudenį po „Panoramos“ atsirado atskira orų prognozės rubrika. LTV buvo pirmoji televizija Lietuvoje, kurioje prognozę žiūrovams pristatė „orų mergaitės“. Užsienio televizijose tai ne naujiena – šios rubrikos vedėjai visuomet buvo labai populiarūs ekrano žmonės. Ten dažniausiai rubriką rengia ir pristato profesionalūs sinoptikai, o ne žurnalistai. Tenykštės techninės galimybės leidžia orų prognozes tiesioginiame arba netiesioginiame eteryje transliuoti tiesiai iš hidrometeorologinių tarnybų, kas valandą pateikti naujausius duomenis apie orus ne tik Europoje, bet ir Azijoje ar Afrikoje.

Lietuvoje pirmosiomis „orų mergaitėmis“ tapo studentės Aušrinė Aleksaitė ir Auksė Armonaitė. 1999 m. „oru mergaitėmis“ pradėjo dirbti lituanistė Asta Slapšienė ir tuomet dar tik studijavusi žurnalistiką Lavija Šurnaitė. Pačios merginos tekstų nekurdavo – tai darydavo meteorologai. Informaciją apie rytdienos orus į LTV Naujienų direkciją atsiųsdavo sinoptikai iš Hidrometeorologijos tarnybos, ją belikdavo suredaguoti. Primargintą specialiųjų terminų tekstą merginos skaitydavo iš suflerio. Tuo metu dėl sunkios TV finansinės padėties apdarais reikėjo rūpintis pačioms. LRT kostiumininkai išgalėdavo pasiūlyti tik porą švarkelių, o šiltesnę dieną tekdavo puoštis asmeninio garderobo drabužiais. (Kalba Vilnius, 1999 07 16)

Nuotraukoje – LTV orų pranešėjos Auksė Armonaitė (kairėje) ir Aušrinė Aleksaitė (dešinėje)

2000 m. rudenį, kai beveik visos lietuviškos televizijos turėjo orų rubrikas, LTV su orų pranešėjomis atsisveikino. „Lietuvos televizijai dabar sunkūs laikai, – sakė „orų mergaičių“ „krikštatėviu“ vadintas LTV Naujienų direkcijos direktorės pavaduotojas Jonas Ramelis. – Todėl nuspręsta, jog nuo šiol orus pranešinės žinių vedėjai.“ (Respublika, 2000 10 27–11 03) Visos „orų mergaitės“ sako, kad ir atsisveikinus su eteriu pažįstami jų vis klausinėja, koks bus rytoj oras.

Ištrauka iš knygos „Lietuvos televizija. 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Šiemet (kaip ir pernai) pirmoji lapkričio pusė buvo gerokai (~3 laipsniais) šiltesnė už daugiametę normą, tačiau norime to ar ne kalendorinė žiema jau visai čia pat. Štai trečiadienį į mūsų šalį bei visą regioną plūstelėjo šalta oro masė iš šiaurės. Likusi šios savaitės pusė ir kitos savaitės pradžia bus žiemiškesnės: naktimis vyraus neigiama oro temperatūra, o dieną ji gana sunkiai perlips per 0 laipsnių (ir tai ne visoje šalies teritorijoje).

Akylesni jau pastebėjo, jog sinoptikų sudarytose orų prognozėse šią savaitę sušmėžavo žodis „plikledis“. Oro temperatūrai krentant, pamažu prasideda ir plikledžio sezonas. Šis vidutiniškai trunka nuo lapkričio iki balandžio. Toks reiškinys visada yra laikomas pavojingu meteorologiniu reiškiniu, nors ir gana greitai prie jo priprantame, galop net per daug nesureikšminame.

Plikledis. BNS / Irmanto Gelūno nuotrauka

📌Plikledis – tai ledo sluoksnis arba suledėjęs sniegas ant žemės paviršiaus. Jis susidaro sušalus vandens lašams po lietaus, dulksnos ar šlapdribos, taip pat kristalizuojantis rūko lašeliams, sušalus polaidžio vandeniui arba ore esant didelei drėgmei, kuri padengia horizontalius paviršius. Esminis skirtumas tarp plikledžio ir lijundros yra tas, kad plikledis susidaro pasibaigus krituliams ir tik ant žemės paviršiaus.

Plikledis gali paveikti ne tik įvairių ūkio sektorių darbą, bet ir apsunkinti kasdienes žmogaus veiklas ar sutrikdyti jo sveikatą. Pėstiesiems apledėję keliai arba šaligatviai sukelia daugiausia rūpesčių: apsunkinamas judėjimas, kelionė užtrunka ilgesnį laiką, paslydus galima stipriai susižeisti – dažniausiai patiriami rankų lūžiai. Paslydimo rizika didesnė ir pasekmės sunkesnės vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat pavojus kyla ir vairuotojams, ypač ant tiltų ir viadukų, kurie temperatūrai krentant pasidengti ledu gali greičiausiai. Taigi, nuo šiandien reikėtų būti dar atidesniems, o taip pat ir pasirinkti saugų greitį, ypač kai oro temperatūra yra arti 0 °C.

Detalią ir kasdien atnaujinamą sinoptiko (ir hidrologo) orų prognozę Lietuvai galite skaityti čia.
Perspėjimus apie pavojingus hidrometeorologinius reiškinius galite rasti čia.

Jau devintą kartą organizuojami kasmetiniai Baltic+ kursai keturių Baltijos regiono valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, ir Lenkijos sinoptikams. Tai šių Baltijos šalių iniciatyva pradėti mokymai specialistams, finansiškai paremiant Europos meteorologinių palydovų eksploatacijos organizacijai – EUMETSAT. Kursai rotacijos būdu rengiami vis kitoje šalyje. Pernai jie vyko Lietuvoje (Vilniuje), o šiais metais atėjo eilė broliukams latviams. Renginys vyks lapkričio 7–9 d. Rygoje, Latvijos aplinkos, geologijos ir meteorologijos centre.

Kursų pavadinime „+“ iki 2022 metų reiškė dar 3 kviestines šalis (Baltarusija, Rusija, Ukraina), tačiau dėl visiems suprantamų priežasčių liko tik Ukraina. 2020 metais dėl pandemijos kursai buvo nukelti į 2021 m. ir Lenkijos atstovai juos pravedė tik nuotoliniu būdu. 2022 metais kursai Lietuvoje įvyko jau ir gyvai. Planuojama, jog 2024 metais Baltic+ įvyks Estijoje. Kaip ir visada, parengiamieji bei organizaciniai darbai prasideda dar vasarą ir tai būna nemažas iššūkis visiems: tiek organizatoriams, tiek dalyviams.

Na o šiemet tikimąsi, kad dalyviai pagilins turimas žinias apie vidutinių platumų ciklonų prognozavimą (Baltijos regionui). Tam bus skirta praktika atliekant konkrečių atvejų analizę ir modeliavimą. Vyks grupinės diskusijos. Dalyviai akis į akį su kitais atmosferos ekspertais aptars savo darbo iššūkius, kad mokymosi procesas būtų sėkmingas, o rezultatai būtų įgyvendinti operatyvinėje veikloje. Tiesioginės diskusijos ir susitikimai su įvairių šalių ekspertais leidžia dalyviams išmokti greitai ir produktyviai išspręsti visas iškilusias problemas.

Šiemet nuotolinėje kursų fazėje dalyvavo 25 sinoptikai, o Rygoje susirinko 17 dalyvių. Iš Lietuvos atstovų dalyvauja Tadas Kantautas (sinoptikas), Saulius Šatas (aviacinių prognozių sinoptikas) ir Giedrė Andruškienė (jūrinių prognozių sinoptikė). LHMT meteorologė Izolda Marcinonienė yra Baltic+ kursų koordinatorė ir dėstytoja. Visi kursai vyksta anglų kalba ir susideda iš dviejų dalių: nuotolinio 3 savaičių mokymo bei 3 dienų praktinių užsiėmimų auditorijoje. Na o sėkmingai atlikus visas užduotis dalyviai gauna sertifikatus ne tik apie dalyvavimą mokymuose, bet ir apie žinių įsisavinimą. ✅

Akimirkos iš pirmosios renginio dienos. Izoldos Marcinonienės nuotr.

Facebook platformoje meteo.lt paskyra yra viena populiariausių tarp visų šalies valstybinių įstaigų. Šiuo metu turime arti 43 tūkst. sekėjų su kuriais nuolatos dalinamės įvairiausia aktualia orų (ir ne tik) informacija. Tuo tarpu, Instagrame sekėjų skaičius apie 20 kartų mažesnis, todėl labai kviečiame mus sekti ir minėtame socialiniame tinkle, kur nepraleisite skelbiamos hidrometeorologinės informacijos bei kitų įdomybių. Šalia to, primename, jog turime dar ir Youtube kanalą, kuriame surasite įvairių archyvinių įrašų bei reportažų.

Draugaukime ir bendraukime! 😉

📷Instagram: https://www.instagram.com/meteo.lt/
📲Facebook: https://www.facebook.com/MeteoLT/
📹Youtube: https://www.youtube.com/@meteo_lt
👥LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/meteo-lt/

Klimato savaitės ir LHMT 102-erių metų sukakties proga Vilniuje suorganizavome dvi pažintines ekskursijas. Per savotišką atvirų durų dieną priėmėme beveik 30 lankytojų. Mus aplankė Vilniaus universiteto „Klimatologijos ir hidrologijos“ studijų programos pirmo kurso studentai ir 3 kl. mokiniai iš „Saulės Gojaus“ mokyklos.

Ekskursijų metu buvo parodyta bei detaliau papasakota apie sinoptikų darbą ir jų naudojamus žemėlapius. Studentai supažindinti su Vilniaus miesto sąlygas fiksuojančia meteorologijos stotimi. Jiems pristatytas ir visuomenei mažai matomas, tačiau orlaivių pilotams ypač svarbus aviacinių prognozių specialistų darbas. Visi lankytojai išvydo didžiulį hidrometeorologinių duomenų archyvą, kuriame galėjo pavartyti tarpukario laikų istorinius orų žemėlapius bei paskaityti tais laikais sudarytas orų prognozes. Daugeliui įspūdį kėlė pademonstruotas vėjo tunelio veikimas, kuris gali sukurti net uraganinio stiprumo vėjus. Na o vizito pabaigoje mažieji lankytojai žaidė interaktyvius hidrometeorologinius žaidimus ir buvo apdovanoti žaibo formos atšvaitais.

Visi dalyviai turėjo puikią progą ne tik viską pamatyti bei išgirsti iš pirmų lūpų, tačiau ir asmeniškai pakalbėti su specialistais. Daugiausia įvairių klausimų iš lankytojų, kaip ir įprastai, sulaukė budintys sinoptikai.

Netolimoje ateityje planuojame suorganizuoti dar bent vieną ekskursiją į kurią su LHMT darbu pakviesime susipažinti kitų mūsų šalies įstaigų atstovus. Plačiau apie tai pranešime iki renginio likus 1–2 savaitėms. 😉

Spalio 17–18 d. turėjome svečių. Lankėsi EUMETSAT MTGUP (Meteosat Third Generation User Preparation) grupės atstovai norėdami užtikrinti LHMT pasiruošimą priimti naujos kartos palydovų duomenis, padėti spręsti kylančius iššūkius ir suteikti reikalingą informaciją sklandžiam darbui.

Antros kartos meteorologinius palydovus (MSG) pamažu keičia trečios kartos palydovai (MTG). Naujosios kartos palydovai ne tik užtikrins duomenų tęstinumą dar 20 metų, bet ir detalesnius, kokybiškesnius duomenis bei naujas jų panaudojimo galimybes.

Keleto pranešimų cikle gyvai ir nuotoliu dalyvavę klausytojai (tiek LHMT darbuotojai, tiek atstovai iš kitų įstaigų) įsitikino, jog atmosferos stebėjimai artimiausioje ateityje ir toliau nesustoja tobulėti: naujojo MTG-I1 palydovo nuotraukos kur kas detalesnės, todėl atmosferoje vykstantys procesai bus matomi daug aiškiau, o įvairūs specializuoti produktai turėtų atnešti dar daugiau naudos Lietuvos bei visų Europos šalių visuomenėms.

Nuotraukose – keletas akimirkų iš vykusio renginio

Uraganas rašome kabutėse, nes tikrų uraganų (t. y. tropinių ciklonų) Lietuvoje nebūna. Mūsų šalies pajūryje kartais pasitaiko tik uraganinio stiprumo vėjo audros, kurios tradiciškai būna pavadinamos uraganais.

Viena tokių praslinko 1967 m. spalio 17–18 d. Švedai ją yra pavadinę Lenos vardu. Prieš smarkią audrą tuometė Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos valdyba išplatino perspėjimą, jog naktį iš spalio 17 į 18-ąją prognozuojamas 10–11 balų (t. y. iki 32–33 m/s) siekiantis vėjas (stiprus štormas).

Vis dėlto, 1967 m. vėjo audra buvo tokia baisi, kad jos stiprumas galėjo prilygti net 2–3 uragano kategorijai. Spalio 18 d. Klaipėdoje užfiksuotas vėjas, kurio greitis siekė iki 40 m/s (144 km/h arba 78 mazgų). Manoma, jog pavieniai vėjo gūsiai galėjo siekti net iki 55 m/s (198 km/h arba 107 mazgų). Taigi, savo jėga 1967 m. audra buvo baisesnė už uraganą „Anatolijų“ (1999 m. gruodžio 4 d., vėjas – iki 40 m/s) ir „Erviną“ (2005 m. sausio 9 d., iki 34 m/s), kurių vėjai maždaug atitiko pirmos kategorijos uraganą.

Nuo ypač audringos Baltijos jūros bangų nukentėjęs kopagūris, 1967 m. spalis

1967 m. ypač audringa Baltijos jūra sugriovė Palangos tiltą, paplovė kopagūbrius, pajūryje kilo potvynis. Didelės žalos uraganinio stiprumo vėjo audra padarė Klaipėdai. Gūsingi vėjai sukėlė vandens lygį Klaipėdos laivybos kanale. Vanduo pakilo net iki 1,86 metro žymos – taip aukštai (pagal turimus istorinius duomenis) vanduo dar niekada nebuvo pakilęs. Danės (Dangės) upė senamiestyje užtvindė gatves ir aikštes, namų rūsius. Na o visoje Žemaitijoje išvertė daugybę medžių – per 3–4 mln. m³ medienos. Maždaug tiek medienos tais laikais būdavo numatyta kirtimui per trejus metus.

Parengė: LHMT meteorologas Gytis Valaika

Pernai pirmasis sniegas Lietuvoje buvo vėlyvas ir iškrito tik lapkričio 16 d. (~2 savaitėmis vėliau nei vidutiniškai), o šiemet pirmą kartą pasirodė labai anksti, spalio 8-ąją (~3 sav. anksčiau nei vidutiniškai).

Remiantis daugiamečiais duomenimis, pirmasis sniegas Lietuvos teritorijoje iškrinta ne vienu metu (šalies teritorijoje – vidutiniškai lapkričio 4 d.). Anksčiausiai jis pasirodo Šiaurės ir Rytų Lietuvoje (vidutiniškai spalio 26–30 d.), o vėliausiai pajūrio ruože ir Kuršių nerijoje (vidutiniškai lapkričio 10–12 d.).

Per stebėjimų istoriją anksčiausiai pirmas sniegas Lietuvoje iškrito 1972 m. rugsėjo 28–29 dienomis. Tuomet žiemiški krituliai trumpam nuklojo Panevėžio kraštovaizdį. Vis dėlto, dėl sparčios klimato kaitos vidutinės pirmojo sniego bei pastovios sniego dangos susidarymo datos pamažu vėlyvėja (o štai pvz. 2019–2020 m. žiemą pastovi sniego danga iš viso nesusidarė).

Remiantis dabartiniais skaičiavimais, artėjančiomis dienomis oro srautai pamažu pasisuks iš vakarų ir pietvakarių, pamažu atšils, todėl snaigės vietoje lietaus jau nepasirodys.

Sinoptiko paruoštą ir kasdien atnaujinamą orų prognozę skaitykite čia.

Tarp šalies gyventojų populiari svetainė meteo.lt atnaujino išvaizdą, pasipildė naujais duomenų rinkiniais bei tapo draugiškesnė naršantiems iš mobiliųjų įrenginių. Po atnaujintu jos rūbu slepiasi kur kas daugiau svarbių pokyčių. Vienas iš svarbiausių – užtikrinti didėjančius kibernetinio saugumo reikalavimus bei atlaikyti vis didesnius vartotojų sukuriamų užklausų krūvius nei iki šiol.

Daugeliui LHMT svetainės lankytojų aktualiausia artimiausių dienų orų prognozė. Reiklesni vartotojai galės rasti išsamesnių duomenų – vėjo kryptį ir stiprumą, ultravioletinių spindulių indeksą, šalnų ir sausrų žemėlapius, debesų su krituliais judėjimo prognozes, kompozitines kritulių radarų ir žaibų išlydžių vizualizacijas. Be to, nuo šiol svetainės faktinių orų žemėlapyje rasite gerokai daugiau meteorologijos stočių, o jų teikiami duomenys atsinaujins greičiau.

Naujoji svetainė, jau pasiekiama adresu meteo.lt, laukia Jūsų įvertinimo. Artimiausiu metu ji dar bus pildoma naujais moduliais, tokiais kaip LHMT teikiamų mokamų paslaugų užsakymas su momentinio apmokėjimo galimybe ir pasirinktos meteorologinių stebėjimų stoties duomenų grafiniu atvaizdavimu. Optimizavus svetainės infrastruktūrą pagal stebimus lankytojų srautus naujoji svetainė galutinai pakeis dabartinę, todėl kviečiame savo pastabas ar pastebėtas klaidas pranešti mums el. paštu: nuomones@meteo.lt.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie AM interneto svetainės sukūrimo paslaugų pirkimas įgyvendintas įmonės MB „Slyva“.