Dabar pasaulyje naudojamos populiariausios temperatūros matavimo skalės atsirado XVIII amžiuje. Šiuo metu labiausiai paplitusi Celsijaus temperatūros matavimo skalė, kurią 1742 m. pasiūlė švedas Andersas Celsijus (1701–1744). Šios skalės atskaitos taškai – ledo tirpimo ir vandens virimo temperatūra, o pati skalė 100 padalų. Pradžioje A. Celsijaus pasiūlytoje skalėje 100°C atitiko ledo tirpimo temperatūrą, o 0°C laipsnių – vandens virimo temperatūrą. Po Celsijaus mirties 1745 metais ši skalė buvo apversta ir tokia naudojama iki šių dienų.
Kiek anksčiau savo – Farenheito – skalę 1724 m. pasiūlė Vokietijos mokslininkas Gabrielis Farenheitas (1686–1736 m.). Pagal šią skalę vandens užšalimo temperatūra yra 32 F, o vandens virimo temperatūra prilyginta 212 F. Taigi, tarp virimo ir užšalimo temperatūros yra 180 laipsnių intervalas. Yra keletas versijų, kaip ir kodėl G. Farenheitas parinko tokius atskaitos taškus. Pagal vieną versiją, 0 laipsnių G. Farenheitas nustatė išmatavęs minimalią oro temperatūrą Danzige (Gdanske) 1708–1709 metų žiemą (-17,8°C). Vėliau šią temperatūrą prilygino prisotinto vandens-druskų mišinio užšalimo temperatūrai. Anksčiau Farenheito skalė buvo naudojama JAV ir daugelyje kitų anglakalbių šalių. Tačiau 1960–1970 m laikotarpiu farenheitus pakeitė į metrinę SI sistemą įtraukti Celsijaus laipsniai. Iki šiol farenheitai tebenaudojami JAV ir dar keliose šalyse.
Dar vėliau, 1848 m., škotas lordas Kelvinas (Viljamas Tompsonas 1824–1907), pasiūlė absoliutinę termodinaminę Kelvino temperatūros skalę. Šioje Kelvino skalėje 0 K yra absoliutus nulis, kai baigiasi šiluminis molekulių judėjimas. Vandens užšalimo temperatūra atitinka 273,15 K, o vandens virimo temperatūra 373,16 K. Šiuo metu kelvinas – standartinis SI sistemos temperatūros matavimo vienetas.